Rudenį, kai sodai nusidažo spalvomis, o rytai tampa vis vėsesni, vejos priežiūra dar nesibaigia. Iki žiemos svarbu atlikti kelis darbus, kurie pavasarį padės išsaugoti tankią ir žalią žolę. Apie tai pranešime žiniasklaidai informuoja „Linas Agro“.
Lapai ant vejos – ne tik netvarka
Agronomas ir kraštovaizdžio specialistas Tautvydas Gurskas teigia, kad ankstyvą rudenį patręštai ir atsėtai vejai dar būtina paskutinė priežiūra. Pirmiausia reikia reguliariai sugrėbti nukritusius lapus ir surinkti vaisius.
Ilgai ant žolės gulintis lapų sluoksnis nepraleidžia pakankamai šviesos bei oro, o po juo kaupiasi drėgmė. Tokios sąlygos palankios grybinėms ligoms. Pūvantys vaisiai taip pat gali paskatinti vejos iššutimą. Jei rudenį šių likučių nesurinksite, pavasarį vejoje gali atsirasti plikų plotų, kurių atkūrimas pareikalaus papildomo laiko ir išlaidų.
Po lapų sutvarkymo veją reikia nupjauti. Agronomė ir „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė Regina Kanevičienė pažymi, kad paskutinio pjovimo datą lemia ne kalendorius, o oro temperatūra ir žolės augimas. Jei ruduo šiltas, pjauti gali tekti ir lapkritį.
Prieš žiemą žolės nereikėtų nupjauti pernelyg trumpai, tačiau per aukštos taip pat negalima palikti. Ilga žolė po sniegu gali išgulti ir sudaryti sąlygas ligoms, o per trumpa tampa jautresnė šalčiui. Tinkamiausias aukštis – maždaug 4–5 centimetrai.
Rudeninės trąšos ir kalkės gali padėti kovoti su samanomis
Vejos paruošimas žiemai neapsiriboja pjovimu ir lapų grėbimu. R. Kanevičienė rekomenduoja atlikti paskutinį rudeninį tręšimą, tačiau būtina rinktis tinkamos sudėties priemones.
Rudenį labiausiai tinka trąšos, kuriose vyrauja kalis ir fosforas. Fosforas stiprina šaknis ir padeda vejai geriau pasiruošti žiemai. Tręšimo laiką reikėtų derinti su oro sąlygomis bei žolės augimu, o lapkritį ir gruodį trąšų naudoti jau nebereikėtų.
T. Gurskas siūlo atkreipti dėmesį į trąšas su geležies sulfatu – jos gali padėti mažinti samanų kiekį. Vis dėlto barstant būtina saugoti trinkeles, bortelius ir kitus kietus paviršius. Ištirpęs geležies sulfatas ant jų gali palikti sunkiai pašalinamas rudas dėmes.
Vien tręšimo gali nepakakti, jei dirva yra per rūgšti. Tokiu atveju veja prasčiau pasisavina maisto medžiagas, silpnėja ir samanoms tampa lengviau ją užimti. Todėl rudenį rūgščią dirvą patariama kalkinti.
Kalkes geriausia išberti prieš lietų. Jei lietaus nėra, po barstymo plotą reikėtų gausiai palaistyti, kad veikliosios medžiagos patektų į dirvą. Rekomenduojama norma – 5 kg granuliuotų kalkių vienam arui, prireikus ją galima padidinti iki 10 kg. Kalkes galima berti rankomis arba specialiu barstytuvu.
Svarbu nepamiršti ir intervalo: tarp trąšų bei kalkių išbėrimo turi praeiti 2–3 savaitės.
Žiemą svarbus ne tik sniego kiekis
Šaltuoju metų laiku veją reikia prižiūrėti rečiau, tačiau jos būklę vis tiek gali paveikti orai. T. Gurskas ragina vertinti ne vien sniego sluoksnį, bet ir tai, ar žemė po juo įšalusi.
Ant įšalusios žemės gulintis sniegas ir sniegas, užkritęs ant minkšto paviršiaus, vejai sukuria skirtingas sąlygas. Jei dirva dar neįšalusi, po pusnimis žolė gali pradėti šusti. Todėl susikaupusias sniego sankaupas verta stebėti ir, prireikus jas pašalinus, sumažinti pavasarinių pažeidimų riziką. Jei žemė kieta ir įšalusi, sniego judinti nereikia.
Pasibaigus rudens darbams verta pasirūpinti ir įrankiais. T. Gurskas rekomenduoja išvalyti žoliapjovę, sutepti jos detales, pagaląsti peilius ir paruošti įrangą kitam sezonui. Tuomet pavasarį lauko darbus pradėti bus lengviau.
Lukas Zajančauskas – ROC.lt portalo redaktorius. Jis rūpinasi, kad skaitytojus pasiektų aiškios, aktualios ir lengvai suprantamos naujienos.