Seną dvarą atgaivinti įmanoma, tačiau vien gražių planų ir entuziazmo tam nepakanka. Reikalingos istorijos bei paveldo žinios, kantrybė, profesionalų pagalba ir finansinės galimybės. Šie klausimai neseniai aptarti Pamiškės dvaro sodyboje, dar vadinamoje Paliesės dvaru (u. k. 400).
Saulėtą šeštadienį čia susitiko sodybos savininkai Giedrė ir Marius Navikai, Kultūros paveldo departamento Panevėžio–Utenos teritorinio skyriaus vedėja Rasuolė Kerbedienė, architektė ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Daina Vanagaitė-Garbanovienė bei architektė, kultūros paveldo ekspertė dr. Dalė Puodžiūkienė.
Dvaro šeimininkai pristatė jau atliktus darbus
Susitikimas vyko ne formalioje aplinkoje. Giedrė ir Marius specialistėms aprodė sodybos teritoriją bei pastatus, papasakojo, ką jau spėjo padaryti ir kokių planų turi ateičiai.
Vaikštant po dvarą buvo svarstoma, kuriuos elementus būtina išsaugoti, nuo kokių darbų reikėtų pradėti ir kaip nuosekliai pritaikyti sodybą naujam gyvenimui. Apie susitikimą pranešė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Pamiškės dvarą Panevėžio rajone pora įsigijo prieš keletą metų. Nuo tada Giedrė ir Marius patys prižiūri sodybą ir visus iki šiol atliktus priežiūros darbus finansavo savo lėšomis. Šiemet šeima pateikė finansavimo paraišką, tikėdamasi paramos tolesniam dvaro tvarkymui.
Ryšį su dvaro praeitimi padėjo atkurti senos fotografijos
Šeimininkams dvaro atgaivinimas nėra vien pastatų remontas. Jie nori išsaugoti vietos istoriją, ja dalytis ir perduoti ją ateities kartoms.
Giedrė ir Marius renka informaciją apie Pamiškės dvarą, ieško senų dokumentų, pasakojimų bei fotografijų. Jiems svarbu suprasti ne tik tai, kaip sutvarkyti pastatus, bet ir kokia buvo šios vietos praeitis, kas čia gyveno bei kaip atrodė dvaro kasdienybė.
Šią vasarą porai pavyko susisiekti su viena Pamiškės dvaro palikuonių, gyvenančia Lenkijoje. Ji apsilankė buvusioje šeimos valdoje ir pasidalijo išsaugotomis senomis dvaro bei giminės fotografijomis.
Šie vaizdai leidžia geriau pažinti dvare gyvenusius žmones, pastatų istoriją ir anuometę aplinką. Surinkta medžiaga bus svarbi atkuriant bei išsamiau pažįstant Pamiškės dvaro sodybos praeitį.
Specialistės ragina pirmiausia susidėlioti aiškų planą
Susitikime aptarta dabartinė sodybos būklė, jos ateities vizija, planuojami tvarkybos ir statybos darbai.
Ekspertės savininkams rekomendavo pirmiausia parengti išsamų dvaro sodybos valdymo planą. Jis padėtų nustatyti svarbiausius prioritetus, darbus vykdyti etapais ir išvengti padrikų sprendimų, kartu išsaugant vertingąsias kultūros paveldo savybes.
Toks dokumentas turėtų padėti dabartinei dvaro šeimininkų svajonei tapti konkrečiu ir įgyvendinamu planu.
Pamiškės dvaras šiandien atsidūręs tarp dviejų tikrovių: vienoje pusėje – laiko pažeisti pastatai, kuriems reikia profesionalios priežiūros ir investicijų, kitoje – jauna šeima, pasiryžusi sodybą išsaugoti, besidominti jos istorija ir ieškanti būdų suteikti jai naują paskirtį.
Lieka klausimas, kaip padėti Giedrei ir Mariui Navikams įgyvendinti savo viziją bei užtikrinti, kad Pamiškės dvaras išliktų ateities kartoms. Kultūros paveldas gyvas tol, kol atsiranda žmonių, pasirengusių juo rūpintis. Pamiškės dvaras tokius žmones jau turi, tačiau jų sumanymams įgyvendinti dar reikalingos tinkamos galimybės.
Ką pasakoja dvaro istorija
Kultūros vertybių registre nurodoma, kad pirmieji Pamiškės dvaro savininkai nėra žinomi. Daugiau informacijos išlikę iš laikotarpio, kai dvaras priklausė Jasenskiams. G. Petkevičaitė-Bitė rašė, kad dvaro savininkas Vaitiekus Jasenskis dalyvavo 1863 m. sukilime.
1866 m. dvarą paveldėjo Konstantinas Jasenskis. XIX a. pabaigoje jam priklausė 152 dešimtinės tinkamos žemės, 8 dešimtinės netinkamos žemės ir 40 dešimtinių miško. Dvaro ūkis buvo prižiūrimas pavyzdingai.
1903 m. dvare buvo trys ūkiniai kiemai ir gyveno 19 žmonių, o 1923 m. – 12 ūkių bei 47 gyventojai. Nepriklausomos Lietuvos metais dvarą valdė Stanislovas Jasenskis. Lietuvą aneksavus Sovietų Sąjungai, S. Jasenskis iš dvaro pasitraukė ir Subačiaus valsčiuje dirbo kelių meistru. 1944 m. dvaras buvo nacionalizuotas.
