Veterinarijos gydytojo kasdienybę sudaro ne vien gyvūnų gydymas, operacijos ar konsultacijos. Ši profesija reikalauja ilgų darbo valandų, sudėtingų sprendimų ir sunkių pokalbių su augintinių šeimininkais, kuriems kartais tenka pranešti skaudžiausias naujienas.
41-erių kaunietis veterinarijos gydytojas onkologas Paulius Morkūnas sako, kad gyvūnai nuo mažens buvo svarbi jo gyvenimo dalis. Pasak jo, pasirinkęs veterinariją jis nė karto nepasigailėjo. Iki dabartinio darbo nuosavoje klinikoje vedė aštuonerių metų studijos, darbas su laukiniais gyvūnais ir patirtis veterinarijos klinikoje.
Apie profesijos kasdienybę, sudėtingiausius atvejus, onkologinių ligų gydymą ir emociškai sunkiausius susitikimus su gyvūnų šeimininkais P. Morkūnas papasakojo naujienų portalo tv3.lt skaitytojams.
Naujienų portalas tv3.lt pristato straipsnių ciklą „Už kadro“. Jame bus pasakojama apie skirtingas profesijas, jų atstovus ir karjeros pasirinkimus, taip pat apie tai, ko iš šalies dažnai nematome.
Profesiją pasirinko dar vaikystėje
P. Morkūnas pasakoja nuo mažens mylėjęs gyvūnus, juos globojęs ir stengęsis apsaugoti. Jis statydavo jiems namelius ir ieškodavo kitų būdų padėti. Vyro teigimu, meilė gyvūnams, ko gero, buvo jo prigimties dalis.
Baigiant mokyklą teko galvoti apie ateitį, tačiau stojant į aukštąją mokyklą jo pasirinkimas buvo beveik vienintelis – Veterinarijos akademija. Nors antruoju numeriu reikėjo įrašyti dar vieną variantą, šiandien jis net neatsimena, ką ten nurodė, nes apie kitą profesiją nesvarstė.
Studijos nebuvo lengvos. Pirmiausia laukė šešeri metai mokslų, o vėliau jis dar dvejus metus mokėsi rezidentūroje. Iš viso pasirengimas profesijai truko aštuonerius metus.
Studijuodamas P. Morkūnas ieškojo praktinės patirties. Jis dirbo globos organizacijoje su laukiniais gyvūnais, padėdavo sužalotiems gyvūnams, o kituose miestuose vykdavo gydyti stirnų ir kitų gyvūnų. Pasak jo, ši patirtis buvo naudinga ir vėlesniame gyvenime.
Baigęs mokslus vyras įsidarbino veterinarijos klinikoje, tačiau vėliau nusprendė kurti savo veiklą. Jis suprato, kad dirbant kitam sunku įgyvendinti visas galvoje turimas idėjas ir projektus. Taip atsirado nuosava klinika, kurią jis iki šiol stengiasi plėsti.
Darbo diena neturi aiškios pabaigos
Veterinaro darbo tempas, anot P. Morkūno, priklauso nuo metų laiko, tačiau dienos prasideda anksti, o kada jos baigiasi – pasakyti sunku. Gyvūnai serga nepriklausomai nuo to, ar kalendoriuje Kalėdos, Velykos, savaitgalis ar įprasta darbo diena.
Didesniame kolektyve pacientais galima pasidalyti, tačiau augintinių šeimininkai nori bet kada susisiekti su gydytoju, kuris jais rūpinasi. Pats P. Morkūnas kartais dieną pradeda 4.30 val., kad galėtų nuvykti į sportą ir nuo 8 valandos imtis visų darbų.
Jo dienotvarkėje – konsultacijos, planinės bei netikėtos operacijos. Kai daugelis žmonių apie 16 ar 17 valandą baigia darbą, veterinarui prasideda kita dienos dalis: tenka rūpintis įmonės reikalais, atsakyti į elektroninius laiškus, skambinti klientams, koreguoti gydymą ir derinti vizitus. Šie darbai dažnai tęsiasi iki vakaro ir net iki miego.
Savaitgaliais gydytojas stengiasi daugiau laiko praleisti su šeima. Jis sportuoja, motociklu išvyksta į kelionę, su vaiku važiuoja žvejoti arba plaukia laivu. Vis dėlto klinikos dirba ir savaitgaliais, gyvūnai toliau serga, o po operacijų ne visų būklė būna gera, todėl kartais tenka atvykti pakartotinai.
P. Morkūnas darbo ir laisvalaikio griežtai neatskiria. Jo teigimu, kai darbas tampa didele gyvenimo dalimi, nuolatinis bandymas nubrėžti ribą tarp profesijos ir poilsio gali greitai išsekinti. Todėl jis į darbą žiūri kaip į natūralią gyvenimo dalį – gali atsakyti klientui, o vėliau užsiimti šeimos ar namų reikalais.
Žiauriausi atvejai – dėl žmonių elgesio
Labiausiai veterinarą sukrečia gyvūnų sužalojimai, kuriuos sukelia žmonės. P. Morkūnas sako nesuprantantis, kaip galima pakelti ranką prieš gyvūną, kuris pats apsiginti negali.
Į gydytojų rankas patenka pašautų gyvūnų, taip pat tokių, kuriems buvo pilama rūgštis ar naudojami įvairūs tepalai. Nemažai tokių gyvūnų atsiduria prieglaudose.
Ypač dažnai pasitaiko su oriniais šautuvais ir šaudymais susijusių atvejų. Jie kartojasi kasmet. Kadangi gyvūnas negali pasakyti, kas jam nutiko, kartais kulkų sužalojimai nustatomi visiškai netikėtai – apie juos nebūna žinoma net augintinio šeimininkams.
Sprendimai turi būti priimami galvojant apie gyvūną
Veterinarija turi panašumų su žmonių medicina, tačiau vienas esminių skirtumų tas, kad gydytojas bendrauja ne su pačiu pacientu, o su jo šeimininku. Gyvūnui neįmanoma paaiškinti diagnozės ar gydymo, todėl visą informaciją reikia suprantamai perteikti žmogui.
Kartais šeimininkai nori išbandyti daugiau gydymo būdų, nei, gydytojų vertinimu, gyvūnui iš tiesų reikėtų. P. Morkūnas pabrėžia, kad tokiu atveju svarbu atskirti norą padėti nuo egoizmo, nes diskomfortą ir skausmą patiria pats gyvūnas.
Gydymo galimybių yra daug: gyvūną galima laikyti prijungtą prie lašelinių, maitinti per zondą ir taikyti įvairias procedūras. Tačiau prieš priimant sprendimą būtina įvertinti, ar tokios priemonės iš tikrųjų leidžia gyvūnui gyventi visavertį gyvenimą.
Dėl to pokalbiai su šeimininkais kartais trunka net valandą, dar iki pradedant apžiūrą. Žmonės nori išsamios informacijos, o gydytojas siekia ją suteikti ir kartu rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą.
Operacijų metu gyvūnai seduojami, atliekami reikalingi tyrimai. Kai kurie jų, kitaip nei žmonėms, įmanomi tik gyvūnui miegant. Pavyzdžiui, žmogus gali ramiai išgulėti kompiuterinės tomografijos metu, o gyvūną šiai procedūrai reikia užmigdyti.
Didelę P. Morkūno darbo dalį sudaro onkologinių ligų gydymas. Šioje srityje ypač svarbus bendras gydytojo ir šeimininko supratimas, nes tikslas nėra bet kokia kaina įveikti ligą. Svarbiausia kuo ilgiau išlaikyti gyvūno gyvenimo kokybę, kad jis būtų laimingas, nejaustų skausmo ir nekentėtų.
Kaip ir žmonėms, gyvūnams sergant onkologine liga ne visada pavyksta pasiekti norimą rezultatą. Todėl gydymo pradžioje su šeimininku būtina aptarti tikslus, galimus pasirinkimus ir tai, kiek realiai galima pratęsti augintinio gyvenimą. Tokie pokalbiai kartais būna ilgi, tačiau jų išvengti negalima.
Sunkiausia – pranešti apie netektį
Vienos skaudžiausių veterinaro darbo akimirkų yra susijusios su augintinio mirtimi. Viena vertus, į sudėtingą operaciją gydytojas gali eiti žinodamas, kad tikimybė išgelbėti gyvūną nedidelė, tačiau vis tiek stengiasi padaryti viską, kas įmanoma.
Visai kita situacija susiklosto tada, kai operacijos metu netikėtai sustoja širdis ar įvyksta kita nenumatyta nelaimė. Tokiais atvejais net gydytojui reikia atsikvėpti, susikaupti ir pasiruošti skambučiui šeimininkui. Augintinis šeimai yra jos narys, o žmonės savo meile, dėmesiu ir rūpesčiu parodo, kokią svarbią vietą jis užima jų gyvenime.
P. Morkūnas pripažįsta, kad tokie pokalbiai vyksta drebančiomis rankomis ir balsu. Nors netekčių jo darbe nėra daug, kiekviena jų emociškai būna labai sunki.
Ne mažiau sudėtinga psichologinė darbo dalis yra eutanazija. Į gydytoją kreipiasi žmonės, kurie turi nuspręsti, kada jau laikas paleisti savo augintinį. Šeimininkai neretai klausia, ką gydytojas darytų savo gyvūnui.
Tuomet veterinarui tenka padėti žmogui suprasti, kada gydymas nebegali pagerinti augintinio gyvenimo kokybės. Tai pasakyti sunku, nes sprendžiama dėl šeimos nario. Todėl tiek gyvūno netektis, tiek sprendimas dėl eutanazijos P. Morkūnui yra vienos sunkiausių šios profesijos dalių.
