Netoli Darbėnų, Kretingos rajone, gyvenantis 60-metis Šarūnas Kasmauskas beveik du dešimtmečius įgyvendina vaikystėje gimusią svajonę. Kadaise tik mintimi apie nuosavą sodą ar parką buvęs sumanymas šiandien užima 16 hektarų ir kasmet pritraukia apie 50 tūkstančių lankytojų.
Japoniškas sodas pradėtas kurti 2007 metais. Per tą laiką jo teritorijoje sukaupta maždaug 13 tūkstančių tonų akmenų, o sodo priežiūrai kasmet atvyksta meistrai iš Japonijos. Šarūnui tai ne vien ilgalaikis projektas – jis sako, kad sodas tapo jo gyvenimo dalimi.
„Čia jau yra viskas. Čia yra gyvenimas“, – sako vyras.
Mintis gimė dar vaikystėje
Šarūnas pasakoja apie sodą ar parką svajojęs dar būdamas vaikas. Nors tuomet ši idėja atrodė kaip viena iš daugelio vaikiškų fantazijų, laikui bėgant ji neišnyko.
Vaikystėje vieni norėdavo tapti traktoristais, kranistais, mokytojais ar gydytojais, o jis įsivaizdavo kada nors sukursiantis sodo parką.
Gyvenimas Šarūną nuvedė į mediciną – jis tapo gydytoju, vėliau dirbo karo gydytoju. Tačiau svajonė niekur nedingo. Įsigijęs sklypą vyras ėmė svarstyti, kokį sodą jame galėtų įkurti.
Jis pradėjo domėtis įvairių pasaulio šalių sodų istorija, tradicijomis ir kūrimo principais. Lemiamą įspūdį padarė sena rusiška knyga, kurioje buvo parašyta, kad gražiausias pasaulio sodas yra Rikugi-en sodas Kiote, senojoje Japonijos sostinėje.
Šis sakinys, pasak Šarūno, tapo postūmiu pasirinkti būtent japoniško sodo kryptį ir atsisakyti ankstesnių minčių apie kitokio pobūdžio sodą.
Statybas teko pradėti nuo tuščio lauko
Nutarta kurti japonišką sodą, tačiau Lietuvoje Šarūnui nepavyko rasti specialisto, galinčio įgyvendinti jo sumanymą. Galiausiai jis susisiekė su Klaipėdoje gyvenusiu jaunuoliu, Japonijoje studijavusiu bonsų priežiūrą ir japoniškų sodų kūrimą.
Jaunuolis padėjo užmegzti ryšį su savo mokytoju iš Japonijos. Šarūnas jam parašė laišką, o po trijų savaičių japonų meistras jau buvo atvykęs į Lietuvą.
Dar po mėnesio buvo parengtas projektas, numatantis, ko ir kiek reikės, taip pat pateikiantis skirtingų teritorijos vietų eskizus. 2007 metų spalį prasidėjo realūs darbai.
Tuomet būsimo sodo vietoje nebuvo praktiškai nieko: nei medžių, nei krūmų, nei akmenų ar kalvų. Į Lietuvą iš Japonijos buvo atgabenta technika – ekskavatoriai ir buldozeriai, o teritoriją teko kurti beveik nuo visiškai lygaus lauko. Šarūno teigimu, darbams palankus buvo maždaug 20 metrų siekiantis aukščių skirtumas.
Akmenų kiekis prilygtų šimtams vagonų
Per 19 metų vietovė neatpažįstamai pasikeitė. Vienas įspūdingiausių skaičių – sode panaudotų akmenų kiekis. Jų teritorijoje sukaupta apie 13 tūkstančių tonų.
Šarūnas skaičiuoja, kad toks kiekis sudarytų maždaug 200 geležinkelio vagonų arba apie 900 didelių sunkvežimių krovinių. Kai kurie akmenys sveria kelias, o kartais ir dešimt tonų – dalis jų beveik automobilio dydžio.
Šiandien 16 hektarų sodas per metus sulaukia apie 50 tūkstančių žmonių. Tarp lankytojų daugėja užsieniečių, atvykstančių iš Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Čekijos, Lenkijos ir Latvijos.
Latviai sudaro maždaug 20 procentų visų lankytojų. Sodas nuo Latvijos sienos nutolęs vos aštuonis kilometrus.
Dalis svečių čia sugrįžta kelis kartus per metus. Sodo vaizdas kinta priklausomai nuo metų laiko ir augalų žydėjimo, todėl kiekvienas apsilankymas gali būti kitoks. Nuolat keičiama spalvų gama, o kūrėjai kasmet įgyvendina naujų sumanymų.
Lankytojai net juokauja klausdami, kada sodas nustos juos stebinti, tačiau Šarūnas pabrėžia, kad jo kūrimas dar tikrai nesibaigė.
Priežiūrai kasmet atvyksta japonai
Nors sodas lankytojus priima jau ne vienerius metus, jame nuolat atsiranda naujų darbų ir idėjų. Išskirtinis jo bruožas – kasmetinei priežiūrai atvykstantys japonų meistrai.
Kasdien sode dirba apie dešimt žmonių. Jie pjauna žolę, ravi, genėja augalus, prižiūri teritoriją ir toliau dėlioja akmenis. 16 hektarų plote veiklos netrūksta.
Pasibaigus darbuotojų darbo dienai, Šarūnas darbų taip pat nebaigia. Ypatingos priežiūros reikia dideliam bonsų sodui. Augalus jis laisto saulei leidžiantis, kad šie nebūtų nudeginti.
Šarūnas sako, kad vaikystėje kilusi svajonė jau tapo neatsiejama jo kasdienybės dalimi. O lankytojų gausiai lankomas japoniškas sodas, nepaisant beveik dviejų dešimtmečių darbo, vis dar nėra baigtas kurti.
