Serbijos politikoje 14 metų vyravo autoritariniais valdymo metodais garsėjantis populistas Aleksandaras Vučičius. Vis dėlto šalies politinę sceną galiausiai pakeitė studentų judėjimas.
Sekmadienį ilgą laiką Serbiją valdęs lyderis pripažino, kad jo vadovaujama dešiniųjų Serbijos pažangos partija parlamento rinkimuose nusileido visuomeniniam studentų judėjimui. Beveik dvejus metus protestavę studentai taip pasiekė istorinę valdžios kaitą ir nuvertė A. Vučičiaus politinę sistemą.
56 metų politikas iki šiol be didesnių sunkumų įveikdavo varžovus ir tikėjosi tai pakartoti. Prieš rinkimus jis pasirinko savo sąjungininkui Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui būdingą strategiją – atsistatydino iš prezidento pareigų, kad galėtų siekti ministro pirmininko posto.
Rinkimų kampanijoje A. Vučičius buvo nuolat rodomas valstybinėje žiniasklaidoje, o oponentai sulaukė išpuolių. Rinkėjams jis siūlė pinigus, didesnes pensijas, naujų kelių tiesimą ir pigesnius vaistus.
Tačiau ši taktika nepasiteisino. Įvairias jaunimo grupes telkiančio judėjimo teiginys, kad per A. Vučičiaus valdymo metus įsigalėjusi korupcija, nepotizmas ir organizuotas nusikalstamumas griauna valstybę iš vidaus, sulaukė plataus palaikymo.
Studentų protestai prasidėjo 2024 metais, kai šiaurės Serbijoje esančioje renovuotoje geležinkelio stotyje sugriuvus stogeliui žuvo 16 žmonių. Po tragedijos buvo teigiama, kad dėl korupcijos atsiradęs aplaidumas lėmė nekokybiškus statybos darbus, o tai galiausiai sukėlė griūtį.
A. Vučičius dėl nesėkmės sekmadienį kaltino užsienio valstybių kišimąsi. Jis teigė, kad rinkimų rezultatas esą įtvirtino Europos šalių ir Amerikos „valstybės valstybėje“ (angl. „deep state“), nusiteikusios ir prieš prezidentą Donaldą Trumpą, remtą revoliuciją.
Nuo ultranacionalisto iki politinio chameleono
Daugiau kaip 30 metų trunkančioje A. Vučičiaus politinėje karjeroje jis pasikeitė iš kraštutinio nacionalisto, rėmusio agresiją prieš ne serbų tautybės žmones buvusioje Jugoslavijoje, į populistą, savo pozicijas derinusį prie pasaulio galybių ir jų įtakos.
XX amžiaus paskutinio dešimtmečio karuose A. Vučičius buvo vienas radikaliosios partijos lyderių, pasisakiusių už „Didžiąją Serbiją“, apimančią ir serbų mažumos gyvenamas Kroatijos bei Bosnijos teritorijas. Ši politika plačiai laikoma vienu pagrindinių veiksnių, paskatinusių kruvinus konfliktus, per kuriuos žuvo daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, o milijonai buvo priversti palikti savo namus.
Politikas garsėjo karingomis kalbomis. Viename pasisakyme Serbijos parlamente jis pareiškė, kad už kiekvieną per Bosnijos karą nužudytą serbą turėtų būti nužudyta 100 Bosnijos musulmonų. Vėliau A. Vučičius tvirtino, kad jo žodžių nereikėjo suprasti pažodžiui.
XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, eidamas informacijos ministro pareigas, jis prižiūrėjo veiksmus prieš tuometinio prezidento Slobodano Miloševičiaus kritikavusias žiniasklaidos priemones: joms buvo skiriamos didelės baudos arba jos uždaromos. Prieš pat savo partijos pergalę 2012 metų rinkimuose A. Vučičius atsisakė ultranacionalistinės retorikos ir pradėjo deklaruoti proeuropietišką kryptį.
Prieš rinkimus vėl atsigręžė į Maskvą
Valdžioje A. Vučičius save vaizdavo kaip Europai ir Rusijai palankų politiką bei D. Trumpo gerbėją. Tačiau artėjant lemiamiems rinkimams ir silpstant rinkėjų palaikymui jis vėl grįžo prie kraštutinių dešiniųjų nuostatų ir suartėjo su V. Putinu.
Praėjusį mėnesį A. Vučičius nepaisė Europos Sąjungos kritikos ir leido Belgrade su didvyriams reiškiama pagarba palaidoti Ratko Mladičių, buvusį Bosnijos serbų kariuomenės vadą. Nyderlanduose įsikūręs Jungtinių Tautų teismas R. Mladičių buvo pripažinęs kaltu dėl genocido.
Likus kelioms dienoms iki rinkimų A. Vučičius gyrėsi, kad V. Putinas neatsitiktinai pareiškė tikintis jo tapsmu ministru pirmininku. Taip politikas atsisakė proeuropietiškos pozicijos, kuri 2012 metais padėjo jo populistinei partijai ateiti į valdžią.
Maskvoje – nevienoda reakcija į pralaimėjimą
Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pirmadienį išreiškė viltį, kad po A. Vučičiaus pasitraukimo sudaryta vyriausybė išsaugos draugiškus ryšius su Rusija. A. Vučičius neprisidėjo prie ES sankcijų Maskvai dėl karo Ukrainoje, nors Serbija oficialiai siekia narystės 27 valstybes vienijančioje Europos Sąjungoje.
D. Peskovas teigė vertinantis A. Vučičiaus indėlį į dvišalių santykių plėtrą ir žadėjo toliau padėti stiprinti ryšius su Belgradu, kartu pabrėždamas, kad tango šokamas dviese.
Rusijos parlamento aukštųjų rūmų – Federacijos Tarybos – pirmininko pavaduotojas Konstantinas Kosačiovas pareiškė, kad Serbijos rinkimų rezultatai gali reikšti, jog Europoje bus viena suvereni valstybė mažiau.
Vis dėlto griežtosios linijos šalininkas ir radikaliai nacionalistinę žiniasklaidos priemonę finansuojantis verslo magnatas Konstantinas Malofejevas A. Vučičiaus pralaimėjimą pasveikino. Jis Serbijos politiką pavadino veidmainiu, mėginusiu laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų.
K. Malofejevas savo kanale platformoje „Telegram“ pareiškė, kad Serbijos žmonės paskelbė istorinį nuosprendį A. Vučičiaus režimui, o politinės veidmainystės ir dviveidiškumo laikotarpis artėja prie pabaigos.
Prezidento postą pavertė valdžios centru
Per pastaruosius 14 metų A. Vučičius dirbo ministro pirmininko pavaduotoju, ministru pirmininku ir prezidentu.
Beveik dešimtmetį eidamas prezidento pareigas jis daugiausia reprezentacinį postą pavertė pagrindiniu šalies valdžios centru. A. Vučičius taip pat išgarsėjo dažnais kreipimaisis į visuomenę ir pasirodymais vyriausybę palaikančioje žiniasklaidoje.
Belgrado universiteto Politikos mokslų fakulteto profesorius Dejaną Pavlovičius A. Vučičių apibūdino kaip konkurenciją mėgstantį politiką, puikiai įvaldžiusį valdymą „botago ir meduolio“ principu bei besiremiantį įsitikinimu, kad teisus gali būti tik jis pats.
D. Pavlovičius 14 metų A. Vučičiaus valdymą pavadino vadovėliniu autokratinio režimo pavyzdžiu. Pasak jo, valdančioji partija išplėtė žiniasklaidos, teismų ir kitų institucijų kontrolę, nieko nepalikdama atsitiktinumui.
Profesoriaus teigimu, A. Vučičiaus siekis buvo kontroliuoti žiniasklaidą, teismus ir visas institucijas. Gerai organizuotoje Serbijos pažangos partijoje SNS jis turėjo absoliučią valdžią, o lojalūs šalininkai būdavo apdovanojami pelningais valstybės sandoriais ir apsauga nuo baudžiamojo persekiojimo. D. Pavlovičius teigė, kad A. Vučičius sukūrė visiškai naują Serbijos visuomenės elitą, mokėjusį parodyti dėkingumą.
Po pralaimėjimo trauktis neketina
A. Vučičiaus valdymo metais rinkimus vis dažniau lydėjo pranešimai apie balsavimo pažeidimus ir smurtą. Taip pat buvo skundžiamasi, kad jo kontroliuojama vyriausybę palaikanti žiniasklaida bei valstybės lėšų naudojimas rinkėjams papirkti suteikė partijai nesąžiningą pranašumą.
Studentų protestų metu A. Vučičius aptvėrė prie savo biuro Belgrade esantį centrinį parką ir jame pastatė palapines savo rėmėjams. Tikėtina, kad taip jis siekė pasinaudoti jais kaip gyvuoju skydu. Tiriamosios žurnalistikos atstovai nustatė, kad kai kurie stovyklos gyventojai turi kriminalinę praeitį, ir susiejo A. Vučičių su nusikalstamomis grupuotėmis. Šiuos kaltinimus politikas atmetė.
Pripažinęs pralaimėjimą A. Vučičius pažadėjo tęsti politinę kovą. Sekmadienio vakarą jis pareiškė, kad jo organizacija yra labai tvirta, vieninga ir stipri, be to, moka veikti opozicijoje.
Buvęs Serbijos prezidentas Borisas Tadičius teigė, kad A. Vučičius nebūtų pripažinęs pralaimėjimo, jei studentų pergalė būtų buvusi ne tokia įtikinama. Tačiau šįkart, pasak B. Tadičiaus, jis nebegalėjo to išvengti.
Pirminiais duomenimis, „Studentų sąrašas“ 250 vietų Serbijos parlamente, Nacionalinėje Asamblėjoje, iškovojo nuo 135 iki 140 mandatų. A. Vučičiaus vadovaujama dešiniųjų Serbijos pažangos partija SNS gavo 105 mandatus.
