Nuo kito sezono Eurolygoje varžysis nebe 20, o 24 klubai. Planuojama juos padalyti į dvi konferencijas po 12 komandų, tačiau kol kas dar nėra aišku, kokiais principais tai bus padaryta.
Pagal svarstomą formatą kiekviena ekipa su savo konferencijos komandomis žaistų po du kartus – iš viso 22 rungtynes. Su kitos konferencijos klubais būtų žaidžiama po vieną kartą, todėl sezono sąskaitoje susidarytų 34 mačai. Tiek rungtynių komandos sužaisdavo ir 2024–2025 m. sezone, kai turnyre dalyvavo 18 ekipų.
Keturiomis rungtynėmis mažesnis tvarkaraštis leistų sumažinti dvigubų savaičių skaičių. Šį sezoną jų yra net 10, o kai kurioms komandoms tenka žaisti po tris kartus per savaitę. Treneriai skundžiasi, kad dėl nuolat vieną mačą keičiančio kito nelieka pakankamai laiko treniruotėms. Dėl šios priežasties dauguma klubų registruoja bent po 15 krepšininkų, kad galėtų paskirstyti krūvį tarp Eurolygos ir nacionalinių čempionatų bei turėtų daugiau pasirinkimo traumų atveju.
Didžiausias naujojo modelio trūkumas būtų tas, kad Kauno, Atėnų ar Madrido sirgaliai per vieną sezoną savo arenoje neišvystų visų Eurolygos komandų. Su šešiomis savo konferencijos ekipomis būtų žaidžiama namuose, o su kitomis šešiomis – išvykoje. Vis dėlto iš 24 klubų kiekvienas miestas sulauktų 18 varžovų, todėl praradimas nebūtų toks didelis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Sudėtingiausia užduotis – subalansuoti konferencijas taip, kad jos būtų panašaus pajėgumo, o kartu būtų išsaugotos svarbiausios dvikovos. Pavyzdžiui, Pirėjo „Olympiacos“ ir Atėnų „Panathinaikos“ derbis yra vienas reikšmingiausių Eurolygoje. Jei komandos atsidurtų skirtingose konferencijose, per sezoną jos susitiktų tik kartą. Todėl logiška būtų abu klubus laikyti vienoje konferencijoje. Tas pats taikytina Madrido „Real“ ir Barselonos „Barcelona“ „El Clasico“ akistatai.
Vertinant derbių principą, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į Belgrado, „El Clasico“, Atėnų, Stambulo, itališkas, izraelietiškas ir prancūziškas varžybas. Iš viso į šį sąrašą patektų 14 komandų. Eurolygai tektų ieškoti kompromiso, kad viena konferencija negautų pernelyg didelio pranašumo dėl joje esančių stipriausių derbių. Pavyzdžiui, „El Clasico“ ir graikiškas derbis vienoje pusėje, o itališkas bei prancūziškas – kitoje, galėtų sukurti ryškų komandų pajėgumo skirtumą.
Geografinis skirstymas taip pat nėra paprastas. Rytų konferencijoje galėtų atsidurti Graikijos, Turkijos, Izraelio, Serbijos, Dubajaus ir Kauno „Žalgirio“ klubai. Vakaruose liktų Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos komandos. Vertinant šio sezono sudėtį, Rytų pusė atrodytų stipresnė, nes joje žaidžia trys pagrindinės finalo ketverto pretendentės – „Olympiacos“, „Panathinaikos“ ir „Dubai“.
Toks modelis neabejotinai sukeltų diskusijų dėl pajėgumo, tačiau leistų išsaugoti svarbiausius derbius ir patrauklias vietines akistatas. Ispanijos komandų tarpusavio rungtynės jų šalies auditorijai paprastai yra gerokai įdomesnės nei ispanų klubų mačai su užsienio ekipomis.
Eurolyga galėtų teigti, kad klubų pajėgumas nėra pastovus. Turnyre daug ką lemia savininkai ir biudžetai: Atėnų „Panathinaikos“ vienu metu gali būti turnyro dugne, o po kelių sezonų, turėdamas 50 mln. eurų biudžetą, staiga tapti favoritu. Vis dėlto Vakaruose mažiau klubų, galinčių taip greitai sustiprėti. Vilerbano ASVEL praėjusią vasarą mėgino tai padaryti, tačiau rezultatas nebuvo sėkmingas. Vakarų pusėje taip pat būtų Monako „AS Monaco“, kurio krepšinio projektas šiuo metu nebeegzistuoja, ir Milano „Armani Olimpia“. Pastarosios ekipos finansavimą kol kas užtikrina Giorgio Armani testamente numatyta parama, tačiau neaišku, koks būtų klubo biudžetas šiam finansavimui pasibaigus.
Rytų konferenciją gali papildyti Salonikų PAOK. Klubas jau padidino biudžetą ir ketina jį dar labiau auginti prieš galimą žygį Eurolygoje. Graikijos žiniasklaida skelbia, kad kitąmet jis galėtų siekti 35 mln. eurų. Į Rytų pusę taip pat pretenduoja Jeruzalės „Hapoel“, kuris aktyviai stiprina komandą ir realiai taikosi į vietą Eurolygoje.
PAOK ir Jeruzalės „Hapoel“ laikomi beveik užtikrintais naujais turnyro dalyviais, todėl liktų dvi laisvos vietos. Į jas pretenduoja vienas iš Romos klubų, Londono „Lions“ ir Neapolio „Napoli“. Dėl Didžiosios Britanijos rinkos perspektyvos „Lions“ laikoma šio trejeto favorite, o kitą vietą greičiausiai užimtų Italijos klubas – viena iš Romos ekipų, priklausysianti Vakarų konferencijai. Vis dėlto net ir galimi Rytų naujokai šiuo metu atrodo solidesni už klubus, galinčius patekti į Vakarų konferenciją.
Neaiškumų dar yra dėl Stambulo „Bešiktaš“. Šis klubas galėtų išsaugoti vietą Eurolygoje, jeigu Europos taurę laimėtų komanda, kuri į turnyrą ateitų kaip franšizė, pavyzdžiui, PAOK.
Dar reikės nuspręsti, su kuriomis kitos konferencijos ekipomis komandos žais namuose, o su kuriomis – išvykoje. Svarbu išvengti situacijos, kai, pavyzdžiui, Madrido „Real“ dėl sutampančio tvarkaraščio kelerius metus neatvyksta į Kauną. Vienas sprendimų galėtų būti toks: vieną sezoną su šešiomis komandomis žaidžiama namuose, o kitą – su tomis pačiomis ekipomis išvykoje. Tokiu atveju „Real“ Kaune teoriškai apsilankytų kas antrą sezoną.
Viešai taip pat svarstomas šveicariškas modelis, perimtas iš šachmatų ir naudojamas UEFA Čempionų lygoje. Joje visos 36 komandos yra vienoje lentelėje, tačiau pirmajame etape kiekviena sužaidžia po aštuonerias rungtynes. Klubai suskirstomi į keturis krepšelius po devynias ekipas pagal UEFA reitingą, o burtai kiekvienai komandai parenka po du varžovus iš kiekvieno krepšelio.
Futbole ši sistema pasiteisino, tačiau Eurolygai ji atrodo mažiau tinkama. Krepšinyje nereikia iš 35 galimų varžovų atrinkti vos aštuonių, nes turnyre su visais klubais vis tiek būtų žaidžiama.
Kitas variantas – komandas skirstyti pagal sportinius rezultatus per tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, penkerius metus. Ši idėja nėra itin reali, nes dalis klubų Eurolygoje žaidė trumpiau, o naujokų rezultatų nebūtų kaip objektyviai įvertinti. Teoriškai būtų galima 12 A licencijų turėtojų išrikiuoti pagal pajėgumą ir paskirstyti „gyvatėlės“ principu: 1, 3, 5, 7, 9 ir 11 vietos atitektų vienai konferencijai, o 2, 4, 6, 8, 10 ir 12 – kitai. Tačiau taip nebūtų įmanoma užtikrinti svarbiausių derbių išsaugojimo, todėl šis scenarijus lieka labiau teorinis.
Neapsispręsta ir dėl atkrintamųjų varžybų. Kadangi kiekvienoje konferencijoje būtų po 12 ekipų, logiškas sprendimas būtų į kitą etapą išleisti po aštuonias komandas. Ketvirtfinalyje tuomet susitiktų pirmoji Rytų konferencijos ekipa su aštunta Vakarų komanda ir atvirkščiai.
Toks formatas panaikintų įkrintamąsias, tačiau atsirastų aštuntfinalis iki trijų pergalių arba galbūt iki dviejų. Pastaruoju atveju ketvirtfinalio serijas tikriausiai tektų žaisti iki trijų laimėjimų, kaip įprasta dabar. Serijos yra viena daugiausia susidomėjimo sulaukiančių Eurolygos formato dalių. Jei ne tik ketvirtfinaliuose, bet ir aštuntfinaliuose būtų žaidžiama daugiau nei vienerios rungtynės, tai būtų patrauklu sirgaliams ir suteiktų klubams papildomų pajamų. Atkrintamosiose abonementai nebegalioja, todėl bilietai parduodami į kiekvieną mačą atskirai.
Tokiu atveju finalo ketverto formatas netaptų dideliu trūkumu, nes sirgaliai galėtų savo komandos kelią iki lemiamo savaitgalio stebėti per dvi serijas. Be to, Eurolyga neplanuoja atsisakyti finalo ketverto: jis leidžia papildomai uždirbti, sukuria didelę šventę sirgaliams ir kartą per metus vienoje vietoje suburia visą krepšinio elitą.
Nors permainos dažnai vertinamos skeptiškai, Eurolyga pasiekė etapą, kai plėtra tampa būtina siekiant didesnių pajamų ir pritraukiant daugiau klubų. Nacionalinių čempionatų sąlygomis dabartinį formatą išlaikyti sudėtinga, todėl turnyrui teks perimti kai kuriuos NBA modelio principus. Sirgaliai kartais nematys vieno iš grandų, o kai kuriais atvejais gali net nepastebėti, kad jų mieste neapsilankė viena iš turnyro autsaiderių.
Dabar belieka laukti, kaip tiksliai bus sudėliotas naujasis turnyro formatas ir kurie klubai taps Eurolygos dalimi.
