1995 metų birželį Panevėžyje įvykdytas nusikaltimas sukrėtė visą Lietuvą. Tuometinis Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Stasys Lipnickas, tyręs nužudymo bylą, sakė per 40 tarnybos metų nematęs nieko panašaus.
Visuomenę pasiekė žinia apie Panevėžyje žiauriai sumuštą ir vėliau padegtą berniuką, kuriam nebuvo nė 13 metų.
12-metis Marius (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) rugpjūčio 13-ąją turėjo minėti gimtadienį. Kaip tuomet rašė laikraštis „Akistata“, berniukas laukė šventės kartu su šešeriais metais vyresne seserimi, gimusia diena anksčiau. Jis svajojo apie mamos keptą pyragą su braškėmis ir mėgstamą vaikišką šampaną. Tačiau šios paprastos vaikiškos svajonės neišsipildė.
Žiaurus nusikaltimas
1995 metų birželio 17-osios rytą Marius išėjo į miestą pardavinėti spaudos. Į namus jis nebegrįžo. Po savaitės, birželio 24-ąją, statybų objekte Panevėžio centre buvo rastas apanglėjęs, irstantis berniuko kūnas.
Jį vėlai vakare pastebėjo netoliese bėgioję vaikai. Kūną ir drabužių liekanas morgue atpažino Mariaus kaimynas. Liepsnos sunaikino ne tik berniuko kūną, bet ir neparduotus laikraščius.
Bylos duomenys
Panevėžio apygardos teismas 1995 metų lapkričio 22 dieną priimtame nuosprendyje nustatė, kad M. G. buvo kaltas dėl nepilnamečio nužudymo. Jam skirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, taip pat konfiskuotas turtas.
Bylos duomenimis, 1995 metų birželio 16 dieną, maždaug 11 val. 30 min., M. G. susitiko su Mariumi ir nusivedė jį į statybvietę netoli Basanavičiaus ir Ukmergės gatvių sankryžos Panevėžyje. Jis pažadėjo berniukui kažką parodyti statybose.
Užlipę į antrą aukštą ir įėję į vieną patalpą, jie susidūrė su reikalavimu atiduoti pinigus, kuriuos Marius buvo uždirbęs pardavinėdamas laikraščius ir žurnalus.
Iš pradžių M. G. smogė berniukui į petį. Mariui pradėjus šauktis pagalbos, užpuolikas išsitraukė peilį ir dūrė jam į nugarą, o vėliau dar du kartus sužeidė kaklą.
Berniukui nukritus ant grindų, M. G. iš jo kišenės paėmė 20 litų ir pasišalino. Peilį jis numetė į šalia buvusią balą. Tą pačią dieną vyras grįžo į nusikaltimo vietą, kūną užklojo laikraščiais bei žurnalais ir padegė. Kitą dieną jis dar sykį sugrįžo, apipylė kūną degiu skysčiu ir jį vėl padegė. Vėliau savo sąsiuvinyje M. G. parašė atgailą.
Kaltę jis pripažino tik iš dalies. Teisme M. G. tvirtino neplanavęs nužudyti Mariaus, o peiliu jį puolęs todėl, kad berniukas pradėjo šaukti.
Darbas nuo mažens
Mariaus mama pasakojo, kad iš internatinės mokyklos grįžęs sūnus iškart imdavosi prekybos laikraščiais.
„Akistatai“ ji tuomet sakė, kad berniukas keldavosi penktą ar šeštą ryto, pažadindavo į darbą besiruošiantį brolį ir skubėdavo parduoti visą pasiimtą spaudą.
Panevėžyje Marius laikraščius ir žurnalus siūlydavo savo įprastose vietose – centrinėse miesto parduotuvėse, kavinėse ir Respublikos gatvėje. Mandagus, tvarkingas, malonių manierų ir nuolat linksmas berniukas šį darbą atlikdavo sėkmingai.
Netrukus imta kalbėti, kad kiti paaugliai jam pavydėdavo vietų, kuriose jis prekiaudavo.
Mariaus mama pasakojo, kad sūnus beveik visada parsinešdavo ką nors šeimai: broliams ir seserims – saldainių, o jai – lūpdažį. Moteris teigė, kad jos vyras šeimą, kurioje augo septyni vaikai, buvo palikęs seniai, todėl visi vaikai nuo mažens buvo įpratę dirbti. Jauniausias šeimos narys Marius, jos žodžiais, buvo vienas rūpestingiausių.
Paieškos ir ekstrasensų pažadai
Marius buvo pareigingas ir visuomet laiku grįždavo namo. Todėl birželio 17-osios vakarą jo pasigedusi mama iškart sunerimo.
Ji pasakojo tą naktį nujautusi nelaimę ir nedelsdama kreipėsi į policiją. Moteris negalėjo užmigti, o trumpam užsnūdusi per miegus esą išgirdo sūnų šaukiant: „Gelbėk, mamyte!“ Atsikėlusi ji kambaryje pajuto degėsių kvapą, nors tuo metu dar nežinojo, kas nutiko.
Vilties neprarandanti mama kreipėsi ir į ekstrasensus. Vienas jų tikino, kad Marius gyvas, kitas sakė, jog berniukas esą gyvas ir yra netoli namų.
Tokie teiginiai buvo kartojami net ir po savaitės, kai Marius buvo rastas negyvas. Ekstrasensai savo žodžius nustojo kartoti tik laikraščiuose pasirodžius informacijai apie kraupią berniuko mirtį.
Prieš tragediją – nerimo ženklai
Mariaus mama prisiminė, kad prieš tragediją sūnus atrodė sunerimęs, tačiau daug apie tai nekalbėjo. Šeimai pradėjus klausinėti, jis prasitarė, kad keli vaikai ne kartą iš jo atėmė pinigus.
Maždaug savaitę prieš birželio 17-ąją Marius grįžo sumuštas. Kadangi berniukas ir tuomet nenorėjo pasakoti, kas atsitiko, mama paprašė jo daugiau nebedirbti pardavinėjant spaudą.
Vis dėlto namuose jis išbuvo tik apie savaitę. Birželio 17-osios rytą Marius vėl išėjo prekiauti laikraščiais. Į namus jis taip ir nebegrįžo.

