Atvirame pokalbyje Arūnas Valinskas prisiminė televizijos pradžią po nepriklausomybės atkūrimo, papasakojo apie legendinių žaidimų ir realybės šou užkulisius, įvertino dabartinę komediją bei paaiškino, kodėl miesto gatvėse jo sutikti beveik neįmanoma.
Griežta cenzūra ir pirmieji televizijos laisvės žingsniai
Atsakydamas į klausimą apie televizijos pionierius ir humoro ribas, A. Valinskas atmetė nuomonę, kad ankstyvaisiais nepriklausomybės metais viską buvo galima daryti lengviau. Jo teigimu, tiek sovietmečiu, tiek pirmaisiais nepriklausomybės metais cenzūra buvo ypač griežta.
Jis prisiminė, kad norint įgyvendinti bet kokią idėją reikėdavo pereiti sudėtingas atrankas, o visuomenėje netrūko tabu ir religingumo. Pats A. Valinskas buvo iškviestas pasiaiškinti net dėl savo firminio atsisveikinimo „Ate. Viso gero, ate.“ – tuomet jam buvo priekaištaujama, kodėl nevartojamas žodis „viso labo“.
Pasak jo, sovietmečiu kiekvieną scenarijų ar net studentišką laikraštį reikėdavo pateikti Glavlitui. Komisijai atlikėjai turėdavo ištisai, žodis į žodį, parodyti visą koncertinę programą.
Situacija pasikeitė atsiradus „Dviračio šou“. Vytautas Šerėnas pradėjo parodijuoti Vytautą Landsbergį, o Remigijus Vilkaitis – Jurgį Razmą. Tai visuomenei tapo dideliu sukrėtimu, tačiau kartu parodė, kad viešumoje neturėtų būti neliečiamųjų.
A. Valinskas pasakojo, kad dėl Landsbergio parodijų laida sulaukdavo daugybės laiškų, kuriuose reikalauta ją nutraukti. Vis dėlto šis projektas, jo vertinimu, padėjo visuomenei atsikratyti neliečiamumo komplekso.
Kodėl A. Valinsko nepamatysite vaikštančio mieste?
Paklaustas, kodėl per 11 gyvenimo Vilniuje metų laidos vedėjas nė karto nesutiko jo vaikštinėjančio mieste, A. Valinskas atsakė, kad paprasčiausiai nevaikšto.
Jis teigė, kad vaikščiojimas po miestą jam kelia alergiją, todėl automobiliu vyksta tik ten, kur būtina. Bendravimą su žmonėmis A. Valinskas vadina savo darbu: net tada, kai studijoje nėra žiūrovų, jis jaučia šimtus tūkstančių žmonių už kameros. Laisvalaikiu jis su artimaisiais važiuoja į kaimą prie Utenos, Nidą, taip pat medžioti ir žvejoti.
Nors A. Valinskas populiarus beveik 40 metų, jis sako savyje išsaugojęs smalsumą. Šią savybę jis palygino su perlu: smiltelė dirgina moliuską ir laikui bėgant pasidengia sluoksniais, tačiau viduje išlieka ta pati. Sceną jis vertina kaip darbą, kuriam peržengus rampos šviesų ribą reikia įjungti atitinkamą „jungiklį“.
Žaidimų užkulisiai: nuo didžiausio laimėjimo iki pagauto sukčiautojo
Kalbėdamas apie darbą su Vytautu Kernagiu, A. Valinskas pabrėžė, kad šis buvo aukščiausio lygio artistas ir charizmatiška asmenybė, tačiau televizija jam nebuvo svarbiausia veiklos sritis. Daugiausia dėmesio V. Kernagis skyrė estradai, „Dainos teatrui“, kinui ir koncertams.
Laidos „Kas nori tapti milijonieriumi?“ vedėjo vaidmenį, pasak A. Valinsko, jis priėmė kaip gautą darbą: ateidavo į studiją ir techniškai pateikdavo redakcijos parengtus klausimus. Žiūrovai, jo teigimu, tai pajusdavo.
Kalbėdamas apie galimą sukčiavimą žaidimuose, A. Valinskas prisiminė šou „Šeši nuliai – milijonas“ dalyvį, programuotoją iš Akmenės, laimėjusį 240 tūkst. litų. Tuo metu ketvirtis milijono buvo milžiniška suma, todėl kanalas iškart pasamdė dvi nepriklausomas audito bendroves. Jos turėjo patikrinti, ar vedėjas su žaidėju nebuvo susitaręs ir ar tarp jų nėra giminystės ryšių.
„Auksiniame prote“ buvo užfiksuotas ir tiesioginis bandymas sukčiauti. Vienas kompiuteristas per pietų pertrauką, kai kiti išėjo iš studijos, priėjo prie kompiuterio, kuriame buvo saugomi atsakymai, ir į juos pažvelgė. Jį tamsoje pastebėjo operatorius, o vėliau veiksmus patvirtino kamerų įrašai.
Žaidėjas konkursą laimėjo, tačiau vėliau jam buvo pasiūlytos dvi išeitys: paviešinti sukčiavimą ir prarasti darbą arba leisti laidai pasirodyti, bet visam laikui nebedalyvauti finaluose. Jis pasirinko antrąjį variantą.
„Kelio į žvaigždes“ užkulisiai: psichologiniai portretai ir permatomi veidrodžiai
A. Valinskas taip pat atskleidė, kaip buvo kuriamas realybės šou „Kelias į žvaigždes“. Projekto sėkmę lėmė ne vien dalyvių gebėjimas dainuoti – komanda iš anksto kūrė tam tikrą personažų derinį ir vertino, kaip jie galėtų sugyventi vienoje erdvėje.
Laidoje dirbo neviešinamas psichologas, sudarydavęs kiekvieno į projektą atėjusio žmogaus psichologinį portretą. Organizatoriams reikėjo skirtingų tipažų: klastingos intrigantės vaidmeniui buvo pasirinkta Agnė Petravičienė, charizmatiško, gyvenimo skriaudžiamo žmogaus vaidmeniui – Radžis, o vokalisto pozicijai – Merūnas.
Dalyviai nežinojo, kas vyksta už kadro. Jų kambariuose buvo įrengti iš vienos pusės veidrodžiai, o iš kitos – permatomi stiklai, už kurių dirbo operatoriai. Ketvirtadieniais prodiuseriai kartu aptardavo, kaip dalyviai turėtų konfliktuoti ir kas sėsis į karštąsias kėdes. Dalis intrigų būdavo jiems subtiliai pasiūloma, nors patiems projekto dalyviams atrodydavo, kad viskas vyksta savaime.
Spalio 17-ąją įvyko renginys „PVŠ Roast of Arūnas Valinskas“. Jame A. Valinskas stojo prieš komikų „roastus“ pilnutėlėje Kauno „Žalgirio“ arenoje.
Organizatoriai teigė, kad renginys sulaukė pilnos arenos, o A. Valinsko roastas turėtų patekti tarp geriausių PVŠ roastų istorijoje. Žiūrovams buvo žadėtas vakaras su staigmenomis ir daugybe juoko.
Nemačiusiems renginio gyvai organizatoriai pasiūlė prenumeruoti jų „Patreon“ kanalą, nes roastai po kelių mėnesių pirmiausia bus skelbiami ten.
