Lietuvoje mirties bausmė iš viso įvykdyta septyniems žiauriais nusikaltimais nuteistiems žmonėms. Šešių iš jų palaikai atgulė Karveliškių kapinėse Vilniaus rajone, o Boriso Dekanidzės kūnas ten nepalaidotas.
Tokį bausmės būdą Lietuvoje buvo galima taikyti iki Baudžiamojo kodekso pakeitimo. Vėliau už sunkiausius nusikaltimus teismai galėjo skirti tik įkalinimą iki gyvos galvos.
Po rezonansinių nusikaltimų visuomenėje vis dar kyla raginimų grąžinti mirties bausmę. Tačiau apie tai, kaip ji faktiškai buvo vykdoma, viešai kalbėta nedaug. Kai kurių aplinkybių aprašymų galima aptikti kriminaliniuose archyvuose.
Laikraštyje aprašytas galimas vykdymo modelis
1995 metais laikraštyje „Akistata“ buvo paskelbtas tekstas apie mirties bausmę Lietuvoje. Jo autorius pabrėžė, kad tai buvo tik nuomonė, o ne dokumentais ar konkrečiais faktais patvirtintas bausmės vykdymo scenarijus.
Pagal šiame straipsnyje pateiktą versiją, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, nuteistasis būdavo atvežamas į Lukiškių kalėjimą ir nuvedamas į pagrindinio korpuso kairiajame sparne esantį pusrūsį. Koridorių grotos skyrė į dvi dalis: vienoje buvo karcerio kameros, kitoje – mirtininkų kameros.
Karceriuose už režimo pažeidimus kaliniai galėjo būti laikomi iki 15 parų, tačiau dažniausiai šios patalpos būdavo tuščios. Mirties bausme nuteistų žmonių kamerose langų nebuvo – tik mažos apvalios orlaidės.
Mirtininkai vilkėjo pilkus švarkelius ir kelnes, kaip ir ypač pavojingi recidyvistai. Jei juos reikėdavo išvesti, pavyzdžiui, pas gydytoją ar į pirtį, nuteistiesiems uždėdavo antrankius. Pusrūsį saugojo specialus postas, o prie mirtininkų kamerų galėjo patekti tik keli aukšto rango pareigūnai.
Įsiteisėjus nuosprendžiui, nuteistasis rašydavo malonės prašymą prezidentui. Atsakymo dažniausiai tekdavo laukti 5–8 mėnesius, o kai kuriais atvejais – dar ilgiau. Jei Malonės komisija prašymą atmesdavo, nuosprendis būdavo įvykdomas per 8–15 dienų.
Maždaug kas dešimt dienų visi kaliniai pagal grafiką būdavo vedami į pirtį, įrengtą kalėjimo gamybinio pastato pirmajame aukšte. Joje buvo kelios patalpos, o nusirengimo vietas nuo dušų skyrė siena ir geležinės durys.
Mirties bausme nuteistieji į pirtį būdavo vedami paskutiniai, vakare. Egzekucijos diena esą būdavo parenkama taip, kad sutaptų su pirties grafiku. Todėl paskutinį kartą atsivėrus kameros durims nuteistasis išgirsdavo: „Ruoškis į pirtį!“.
Į pirtį jie būdavo išvedami tarp 20 ir 21 valandos. Iš pusrūsio laiptais reikėdavo pakilti pagrindinio išėjimo iš korpuso link, o nuo korpuso durų iki pirties buvo maždaug 50 metrų. Laikraštyje šis atstumas įvardytas kaip paskutiniai mirtininko žingsniai.
Šūviai nebuvo paleidžiami kameroje. Esą nuo cementinių grindų būtų sunku nuplauti kraują, be to, garsą galėjo išgirsti kiti mirtininkai ar karceryje laikomi nuteistieji.
Vedamam žmogui nebūdavo sakoma tikroji kelionės į pirtį priežastis, nes taip siekta išvengti isterijos ir riksmų. Straipsnyje taip pat teigiama, kad ši bausmės vykdymo tvarka buvo nukopijuota nuo rusų.
Pirtis esą pasirinkta dėl vandens ir ventiliacijos keliamo triukšmo, turėjusio užgožti šūvį. Nuteistajam įėjus į patalpą, durys būdavo uždaromos. Toliau viskas vykdavo greitai: paskutinių norų nebūdavo klausiama, nuaidėdavo budelio šūvis, o vėliau gydytojas patikrindavo pulsą ir patvirtindavo mirtį.
Kas vykdė egzekucijas?
Mirties bausmę, kaip rašyta „Akistatoje“, vykdė keturių žmonių grupė. Tai buvo aukšti, atletiško sudėjimo darbuotojai, veidus slėpę megztomis kaukėmis. Šūvį paprastai paleisdavo vienas iš jų.
Šie žmonės nebūdavo specialiai samdomi egzekucijoms – jie turėdavo savo įprastus darbus. Šaudymui naudotas „Margolin“ pistoletas, skirtas mažo kalibro kulkoms.
Pasak straipsnyje pateikto paaiškinimo, toks ginklas pasirinktas dėl palyginti nedidelės šūvio galios. Kulka, pramušusi kaukolės kaulą, likdavo kūno viduje, todėl būdavo mažiau kraujo. Šaudoma iš priekio, iš labai arti.
Gydytojui konstatavus mirtį, kūnas iškart būdavo išvežamas į morgą. Teismo medicinos ekspertų žurnaluose tokie palaikai nebūdavo registruojami, skrodimai jiems neatliekami.
Vėliau kūnai būdavo laidojami kapinėse. Prie kapo galvūgalio į žemę įkaldavo maždaug pusės metro kuoliuką, ant kurio tušinuku užrašydavo pavardę, vardą, amžių ir šifrą. Po pusmečio šie įrašai išblukdavo.
Tačiau neišnykdavo nužudytųjų artimųjų skausmas. Mirties bausmė negalėjo sugrąžinti žmonių, kuriuos jie prarado.
