Lapkričio 1-ąją, per Vėlines, televizijos laidų vedėja ir menininkė Nomeda Marčėnaitė ragina susimąstyti apie tai, kas gyvenime iš tiesų svarbu. Atvirame pokalbyje ji kalbėjo apie mirtį, laikinumą, santykius su vaikais ir tėvais bei meilę, kuri išlieka net žmogui išėjus.
Nomeda pasakojo, kad paauglystėje jautėsi liūdna ir pasaulį laikė keista vieta, o žmones įsivaizdavo kaip biologinius robotus, pametusius naudojimo instrukciją ir ne visada suprantančius, kad gyvena. Vėliau ji aiškiai suvokė, jog gyvenime neįmanoma atsukti laiko ir įvykių perrašyti iš naujo.
Moteris taip pat kalbėjo apie savotišką veidrodžio principą: kitiems rodoma šypsena ir dovanojamas gerumas galiausiai sugrįžta, todėl labiau verta mylėti nei pykti.
Meilė išlieka ir po mirties
Nomeda su vaikais atvirai kalbasi apie mirtį ir prašo jų, jai išėjus, prisiminti svarbiausius dalykus. Ji pabrėžia, kad mamos meilė nesibaigia kartu su fiziniu gyvenimu ir peržengia buvimo ribas.
Ji taip pat ragina neskubėti smerkti tėvų dėl jų klaidų ar netobulumo. Pasak Nomedos, kiekvienas žmogus atsineša savo praeities traumas, todėl svarbu stengtis jas suprasti ir priimti.
Vaikams ji ne kartą aiškindavo, kad nors vieną dieną mirs, jos meilė liks ir tuomet, kai jos jau nebebus.
Anksčiau Nomeda vaikų prašydavo neliūdėti dėl jos mirties. Tačiau po vienos skaudžiausios gyvenimo atkarpų, kai mirė jos mama, o netrukus ir pati artimiausia draugė, požiūris pasikeitė.
Ji suprato, kad artimo žmogaus netekties metu drausti sau ar kitiems liūdėti nėra teisinga. Gėla yra natūrali reakcija į praradimą, nors užsibūti joje taip pat nėra gerai. Išėjusių žmonių telefono numeriai Nomedos adresyne vis dar likę kaip tylūs ir brangūs atminimo ženklai.
Septynerius metus slaugė mamą namuose
Nuo 2017 iki 2024 metų Nomeda pati slaugė mamą namuose. Ji sako įsitikinusi, kad paliatyvioji slauga gali vykti šeimos aplinkoje, ir jai tai pavyko įgyvendinti.
Kai 2017-aisiais mama atsikraustė gyventi pas Nomedą, paaugliai vaikai iš pradžių sunkiai priėmė jos elgesį. Jie piktinosi, kad močiutė komanduoja ir yra nemaloni. Tuomet Nomeda vaikams papasakojo apie sunkią mamos vaikystę ir joje patirtas traumas.
Pasak Nomedos, tai buvo „trauma ant traumos“. Ji vaikų klausė, ar šie norėtų išgyventi tokią vaikystę, o gavusi neigiamą atsakymą ragino suprasti, kodėl mama tapo tokia, kokia yra.
Slaugos procesą Nomeda palygino su gimdymu – jis prasideda ir vyksta, o žmogus gali daryti nedaug įtakos. Jos teigimu, panašiai yra ir su mirtimi.
Vėlines ragina prisiminti be pompastikos
Kalbėdama apie mirusiųjų pagerbimą, Nomeda atkreipė dėmesį į kapinėse pastebimą varžymąsi brangiomis plastikinėmis gėlėmis ir žvakutėmis. Jos nuomone, tikroji atminimo prasmė slypi ne išoriniuose simboliuose, o pastangoje suprasti, kokie buvo išėję žmonės, ką jie mėgo ir kas juos džiugino gyvus.
Ji prisiminė, kad mamai dar esant gyvai nešdavo paprastų šilauogių ar kitų smulkių dalykų, galėjusių pradžiuginti čia ir dabar.
Nomeda ragina pirmiausia rūpintis gyvais žmonėmis, o mirusiuosius prisiminti ne demonstratyvia prabanga, bet ramiai atsisėdus ir pagalvojus apie jų gyvenimą bei tai, kas jiems teikė džiaugsmo.
