Kas esu ir kodėl apie tai kalbu
Verslą pradėjau būdamas šešiolikos ir nuo tada nesu dirbęs samdomo darbo. Per tą laiką išbandžiau įvairias sritis – prekybą, gamybą, statybas ir technologijų startuolius. Veikiau Lietuvoje ir Amerikoje, tačiau galiausiai grįžau į gimtinę.
Nuo 2023 metų vadovauju svarbiausiam savo verslui – statybos bendrovei KRS. Ji tiesia inžinerinius tinklus, stato pastatus ir prisideda prie Lietuvai svarbios infrastruktūros – nuo Santariškių ligoninės iki Klaipėdos uosto. Šiuo metu įmonėje dirba beveik penki šimtai žmonių.
Nesu politikas, o šie plakatai nėra rinkimų kampanija. Juose matomi du žodžiai, kuriais nuoširdžiai tikiu, ir mano veidas – kaip ženklas, kad už tuos žodžius prisiimu asmeninę atsakomybę.
Patriotizmas ir pragmatizmas – ne priešybės
Galėjau apsiriboti verslo šūkiu „Statome ateities kartoms“. Tačiau kai šalia atsiranda mano veidas, atsiranda ir pareiga atsakyti už pasakytus dalykus. Jei pažadu ir neįvykdysiu, bus aišku, iš ko reikalauti atsakomybės. Versle tai vadinama garantija, o panašiais principais stengiuosi vadovautis ir gyvenime.
Patriotizmą dažniausiai girdime per valstybines šventes, keliant vėliavą ar klausantis iškilmingų kalbų. Pragmatizmas dažniau siejamas su darbu ir skaičiavimu, kas apsimoka. Man šie du dalykai yra neatsiejami.
Patriotizmas, neturintis ūkiško ir praktiško pagrindo, dažnai lieka tik tuščia deklaracija. Tačiau pragmatizmas be vertybių gali virsti plėšrumu, paslėptu po verslininko ar sprendimų priėmėjo kostiumu. Šių principų derinys man suteikia ir pagrindą, ir kryptį.
Patriotizmas prasideda nuo naudos Lietuvai
Man patriotizmas pirmiausia reiškia klausimą, kas naudinga Lietuvai. Antras klausimas – kas naudinga jos žmonėms. Tik po to turėtų būti vertinama nauda konkrečiam žmogui ar įmonei. Jei pirmieji du atsakymai yra teigiami, trečiasis dažniausiai išsisprendžia savaime. Mano prioritetų seka nekinta: šalis, visuomenė, asmuo.
Šiandien žodis „patriotas“ neretai paverčiamas ginklu – jis naudojamas ieškant priešų ar brėžiant naujas takoskyras. Man šis žodis atsako į paprastesnį klausimą: kam dirbu ir kokią apčiuopiamą naudą kuriu Lietuvai.
Patriotizmą vertinu ne pagal garsius šūkius ar pyktį, bet pagal tai, kas lieka po atlikto darbo. Profesinėje veikloje siekiu statyti miestus ir kurti infrastruktūrą, kuri tarnautų ateities kartoms. Asmeniškai noriu palikti veikiančias ir prasmingas iniciatyvas.
Tarp tokių tikslų – naujos krepšinio kartos ugdymas, pagalba jauniems žmonėms, norintiems kurti verslą ir patiems susikurti galimybes, taip pat vertingų dalykų atradimas ir jų išsaugojimas ateičiai. Dėl to atsirado krepšinio projektas „KRS vaikų ateities lyga“. Dėl tos pačios priežasties dalyvauju mentorystėje, televizijos projektuose, rašau knygas, skaitau paskaitas ir dalyvauju forumuose. Ieškau galimybių mūsų šaliai, miestams ir visuomenei bei sisteminių klaidų. Jų taisymas ir naujų galimybių paieška tapo ne tik mano darbu, bet ir savotišku pašaukimu.
Pragmatizmas – pirmiausia skaičiuoti, o tik tada žadėti
Pragmatiškas žmogus dažnai vaizduojamas kaip principų neturintis cinikas, kuriam svarbiausia savi marškiniai. Man pragmatizmas reiškia kitką: pirmiausia apskaičiuoti, o tik vėliau įsipareigoti. Realus veiksmų planas man visada svarbesnis už skambią deklaraciją, o konkretus procesas – už spalvingą retoriką.
Didžiausia mūsų laikmečio yda laikau tuščią politikavimą, kai siekiama ne įgyvendinti, o imituoti, ne būti, o pasirodyti. Todėl į politiką nesiveržiu. Vertinu ją kaip priemonę konkretiems tikslams pasiekti – tarsi įrankį įrankių dėžėje. Šiuo metu jo neprireikia, tačiau prireikus žinau, kur jo ieškoti.
Daugiau nei prieš du šimtus metų Džordžas Vašingtonas perspėjo tautą ne tik apie išorės grėsmes, bet ir apie partines rietenas, silpninančias šalį iš vidaus. Nors nuo to laiko pasikeitė beveik viskas, ši taisyklė tebėra aktuali. Kai idėja ar pasiūlymas vertinamas ne pagal tai, ar jis naudingas ir veiks, o pagal tai, kas jį pateikė, pralaimi visi.
Kaip šie principai veikia praktiškai
Apie pasirengimą gynybai galima kalbėti valandų valandas, tačiau pragmatiškas klausimas yra konkretus: kur, nuaidėjus pavojaus sirenoms, per kelias minutes pasislėps jūsų vaikai? Šiuo atveju patriotizmą rodo ne lozungai, o betono kubai, šarvuotos durys ir patikima ventiliacija. Šią sritį išmanau iš kasdienio darbo, o ne iš portalų antraščių.
Mažėjant gyventojų skaičiui taip pat galima kasmet reikšti apgailestavimą, žadėti kalnus ir rengti viešųjų ryšių akcijas. Tačiau galima apskaičiuoti, kokią vertę kiekvienas gimęs vaikas miestui sukurs po dvidešimties metų, ir tuo remiantis planuoti valstybės biudžetą. Kiekvienam naujagimiui skirti 10 000 eurų būtų didelė suma, tačiau tai nebūtų išlaidavimas ar dovana – tai pagrįsta investicija į mūsų išlikimą.
Emigrantų grįžimas į Lietuvą taip pat nėra vien sentimentų klausimas. Tam reikia konkrečių sąlygų: gero darbo, mokyklų vaikams, būsto ir sklandžiai sutvarkytų dokumentų. Spūstyse dūstantis miestas reikalauja ne dar vieno skuboto sprendimo, o rimtos urbanistikos studijos ir neatidėliotino infrastruktūros plėtros veiksmų plano. Ilgas eiles pas gydytojus pirmiausia reikia spręsti analizuojant švietimo ir sveikatos procesų valdymą.
Jeigu bent vienas iš šių gyvybiškai svarbių uždavinių paverčiamas ne aiškiu planu, o partijų interesų konfliktu, Lietuvoje išlieka tos pačios spūstys, tos pačios eilės ir toliau mažėja gyventojų.
Valstybės ir verslo sėkmė yra susijusi
Stipri valstybė ir stiprus verslas neturėtų veikti priešingomis kryptimis. Kai Lietuvai sekasi, laimi joje kuriantys, statantys ir dirbantys žmonės. Tai ir yra patriotizmo bei pragmatizmo sąjunga – ne plakato šūkis, o kasdienio gyvenimo principas.
Tam reikia dviejų dalykų: širdies, kuri žino, kodėl veikia, ir galvos, kuri supranta, kaip pasiekti rezultatą. Patriotizmo ir pragmatizmo.
