Daugelis sodininkų nori savo sode užsiauginti sultingų ir gardžių slyvų. Lietuvoje ypač gerai auga senovinės vengrinės slyvos, kurių derliaus kartais galima įsigyti ir iš sodininkų mėgėjų. Tačiau su dalimi veislinių slyvų viskas kitaip: medžiai sparčiai auga, leidžia daug ūglių, bet vaisių tenka laukti ne vienus metus ar net dešimtmečius.
Kas lemia tokį rezultatą ir ką daryti, jei slyva ilgą laiką nedera, TV3 žiniasklaidos grupės laidoje „Svajonių sodai“ aiškino sodininkystės specialistas ir selekcininkas Adomas Ryliškis.
Ne kiekvienu atveju kalta kryžmadulka ar šalnos
Viena dažniausių prielaidų – esą slyvai trūksta tinkamo apdulkinimo. Tačiau ši versija tinka ne visada.
Specialistas apžiūrėjo sodą, kuriame augo penkios skirtingos veislės, tačiau nė viena jų nedavė vaisių. A. Ryliškio vertinimu, kryžmadulkos problemą šiuo atveju galima atmesti, nes skirtingų veislių slyvos paprastai gali viena kitą apdulkinti, net jei jų žydėjimo laikas šiek tiek skiriasi.
Apie apdulkinimo stoką būtų galima svarstyti tada, jei sode augtų tik viena slyva – tokiu atveju reikėtų antro medžio, kurio žydėjimas sutaptų.
Specialistas taip pat nesiejo derliaus trūkumo su pavasarinėmis šalnomis. Ant vieno medžio buvo matyti slyvų, o ūgliai atrodė sveiki ir gerai išaugę. Tai rodė, kad žiedai nebuvo nušalę.
Didelis medis kartais pradeda derėti tik pasiekęs savo dydį
Vaisių gali nebūti ir dėl konkrečios veislės augumo. Kai kurios vengrinės slyvos iš prigimties formuoja didelius medžius, todėl gausesnio derliaus pradeda duoti tik užaugusios iki tam tikro dydžio.
A. Ryliškis aiškino, kad vienos slyvos būna žemesnės, o kai kurios vengrinės, nepaisant priežiūros, gali užaugti iki 5–6 metrų. Kol medis nepasiekia jam būdingo dydžio, jis gali nenorėti derėti.
Apie tokį medžio potencialą dažnai galima spręsti iš ūglių. Jei jie per metus užauga net po porą metrų, tikėtina, kad slyva yra labai augi.
Tokiu atveju derliaus gali tekti laukti tol, kol medis visiškai suaugs.
Europoje populiari slyva Lietuvoje nebūtinai pasiteisins
Dar viena svarbi priežastis – netinkamas veislės pasirinkimas. Pasak selekcininko, ne visos Europoje auginamos slyvos pritaikytos Lietuvos klimatui.
Vengrinių slyvų selekcija vykdoma ne tik Vengrijoje, bet ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Britanijoje bei kitose valstybėse. Kai kuriose iš jų žiemos būna švelnesnės ir nėra tokių kritinių temperatūros svyravimų kaip Lietuvoje.
A. Ryliškis kaip pavyzdį nurodė gerai žinomą „Stanley“ veislę. Nors jos vaisiai skanūs, ši slyva Lietuvos sąlygomis derliumi gali nudžiuginti tik kartą per ketverius ar penkerius metus, o tuomet vaisių būna vos trys–keturios. Dėl to ši veislė liaudiškai vadinama „tingine“.
Tai, kad slyva gausiai dera Prancūzijoje, dar nereiškia, kad ji taip pat elgsis Lietuvos sode. Mūsų klimatui pritaikyta veislė yra vienas svarbiausių gero derliaus veiksnių.
Veislės kilmė gali daug pasakyti apie jos atsparumą
Renkantis vaismedį, specialistas pataria atkreipti dėmesį į tai, kas auginama Estijoje, Suomijoje, Švedijoje ar Norvegijoje. Jei veislė šiose šalyse ne tik išgyvena, bet ir dera, Lietuvos sąlygomis ji turėtų jaustis dar geriau.
Tuo metu veislės, kurios gerai auga ir dera Prancūzijoje, mūsų klimato sąlygomis gali kelti problemų.
Šių metų žiema, pasak A. Ryliškio, dar kartą parodė, kokia svarbi yra veislės tolerancija šalčiui. Lietuviškos veislės taip pat kartais apšąla, tačiau tai nutinka retai. Netinkamos europinės veislės nuo šalčio nukenčia gerokai dažniau.
Selekcininkas pabrėžė, kad veislė, kuri šiemet smarkiai iššalo, tai patyrė pirmą kartą per 40 metų, o kai kurios skanios europinės veislės nušąla kas antrus–trečius metus.
Čačano grupės slyvoms reikia itin tinkamų dulkininkų
Derliaus problemų gali kilti ir auginant Čačano (Čačanska) grupės slyvas, kurios dažniausiai sodinamos pramoniniuose soduose. Lietuvos sąlygomis jos auga gana neblogai, tačiau yra labai reiklios dulkininkams.
Visų trijų šios grupės slyvų žydėjimo laikas nesutampa, todėl jos gali neapsidulkinti ir nesubrandinti vaisių. Be to, kiekvienai iš jų gali reikėti atskiros, tinkamu metu žydinčios dulkinančios veislės.
Lietuvoje ne visada yra tinkamų dulkininkų, o ir tie, kurie auga, nebūtinai būna atsparūs mūsų klimatui. Dideliuose pramoniniuose soduose šiltesniuose regionuose dulkininkai parenkami taip, kad jų žydėjimas sutaptų su pagrindinėmis veislėmis.
Lietuvoje žydėjimo laikas gali išsiskirti trimis–keturiomis dienomis, o tokio skirtumo jau pakanka, kad derliaus neliktų.
Jei priežiūra tinkama, problema gali būti pati veislė
Sodo šeimininkai pasakojo, kad dirva buvo kalkinama, vaismedžiai laistomi, o nuo pavasario iki Joninių tręšiami net tris kartus. Todėl, A. Ryliškio vertinimu, šiuo atveju priežiūros klaidų ieškoti sunku.
Medžiai buvo tinkamai prižiūrimi, apsaugoti nuo žvėrių ir nenušalę. Tad, kai augalas gauna pakankamai priežiūros, tačiau vis tiek nedera, belieka grįžti prie veislės klausimo – ji gali būti netinkama Lietuvos sąlygoms.
Prieš sodinant slyvą verta vertinti ne tik būsimų vaisių skonį ar dydį. Ne mažiau svarbu išsiaiškinti, kaip konkreti veislė atspari Lietuvos klimatui, kada pradeda derėti ir ar jai reikalingas konkretus dulkininkas.
Nuo šių savybių dažnai priklauso, ar medis kasmet duos gausų derlių, ar sode liks tik gražiu, tačiau vaisių beveik nesubrandinančiu augalu.
Visą laidą galima žiūrėti vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
Laida „Svajonių sodai“ per TV3 televiziją rodoma sekmadieniais 11 valandą.
