Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia ne tik panaikinti Ukrainos valstybingumą, bet ir susilpninti visą Europą, teigia Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos profesorius Klausas Gestwa. Jo vertinimu, net ir pasitraukus dabartiniam Kremliaus vadovui Rusijos imperialistinės ambicijos savaime neišnyktų.
Rusijos ir Sovietų Sąjungos istoriją, karo poveikį visuomenei bei aplinkai tyrinėjantis K. Gestwa Vilniuje dalyvavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto renginyje „Ekocidas ir karas“ (angl. „Ecocide and War“).
Profesorius mano, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą išryškino ir ilgalaikes Vakarų politikos klaidas. Ypač daug kritikos jis skiria Berlyno santykiams su Maskva: ekonominiai interesai ir tikėjimas bendradarbiavimo nauda ilgą laiką nustelbė Baltijos šalių bei Lenkijos perspėjimus apie Rusijos keliamą pavojų.
K. Gestwa teigimu, šiandien būtina pripažinti, kad Baltijos valstybės ir Lenkija grėsmę iš Rusijos įvertino tiksliau nei nemaža dalis Vokietijos politinio elito.
Istorikas taip pat kritikuoja JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos požiūrį į derybas dėl karo Ukrainoje. Jo nuomone, Vašingtone trūksta Rytų Europos specialistų, o derybose svarbų vaidmenį turintys nekilnojamojo turto verslo atstovai nebūtinai išmano istorines bei geopolitines konflikto priežastis.
Profesorius perspėja, kad Ukrainai nepalankus taikos susitarimas gali reikšti ne ilgalaikės taikos pradžią, o pasirengimą naujai Rusijos agresijai. Be to, karo padariniai neapsiribos sugriautais miestais: Ukrainai dešimtmečius teks spręsti ekologinės žalos, psichologinių traumų ir prarastų jaunosios kartos galimybių problemas.
Istorija V. Putinui tampa valdžios pateisinimo priemone
K. Gestwa vertinimu, V. Putinas istoriją pasitelkia pasirinktinai. Jis išryškina tuos praeities epizodus, kurie padeda pagrįsti stiprios valstybės, centralizuotos valdžios ir Rusijos, kaip didžiosios galios, idėją. Režimui svarbi vadinamoji valdžios vertikalė – įsitikinimas, kad Rusija gali būti stipri tik tada, kai sprendimai sutelkti vienose rankose, o visuomenė paklūsta centrui.
Ne mažiau svarbi ir imperinės didybės samprata. V. Putinas remiasi laikotarpiais, kai Rusija buvo didelė valstybė ir turėjo didelę tarptautinę įtaką, tačiau nutyli ar sumenkina faktus, kurie tokiam pasakojimui prieštarauja.
Vienas pagrindinių dabartinio režimo legitimumo šaltinių yra pergalė prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare. Ji pristatoma kaip Rusijos valstybės bei visuomenės didybės įrodymas, o Sovietų Sąjungos nusikaltimai, represijos ir totalitarinis režimas lieka nuošalyje.
Simboliniu žingsniu istorikas vadina ir 2000 metais priimtą sprendimą grąžinti sovietinio himno melodiją. Tai rodė siekį pabrėžti tam tikrą ryšį su Sovietų Sąjungos praeitimi. Vis dėlto dabartinė Rusija nėra tiesiog atkurta Sovietų Sąjunga – V. Putinas atsirenka jam naudingus sovietinės ir ankstesnės imperinės istorijos elementus, kad pateisintų savo valdžią bei politinius tikslus.
Rusijos imperializmas, pasak K. Gestwa, nėra vien V. Putino valdymo padarinys. Jo šaknys siekia carinės Rusijos laikus, buvo išlaikytos Sovietų Sąjungoje ir neišnyko jai žlugus. Todėl būtų klaidinga tikėtis, kad po V. Putino pasitraukimo Rusija automatiškai taps demokratine ir taikia valstybe.
Tam reikėtų esminių pokyčių ne tik politinėje sistemoje, bet ir visuomenės požiūryje į savo valstybę, kaimynines šalis bei istoriją. Rusijoje vis dar gaji didžiosios valstybės idėja ir įsitikinimas, kad Maskva turi teisę į ypatingą vaidmenį regione.
Šiuo metu istorikas nemato daug pagrindo tikėtis masinio sukilimo ar artimiausiu metu įvyksiančio sėkmingo perversmo V. Putino aplinkoje. Režime svarbią vietą užima saugumo struktūros, kurių politiniai ir ekonominiai interesai glaudžiai susiję su dabartine sistema. Nors istorijoje pasitaiko netikėtumų, vien viltis, kad V. Putinas pasitrauks ir problemos išsispręs, būtų pavojinga iliuzija.
Karas dar labiau sustiprino Ukrainos politinę tautą
Rusijos propaganda ilgą laiką neigė Ukrainos, kaip savarankiškos valstybės, egzistavimą. Tačiau Ukrainos tapatybė, K. Gestwa teigimu, grindžiama ne vien etnine kilme ar kalba. Tai pilietinė tapatybė, paremta priklausymu Ukrainos valstybei ir teise pačiai spręsti savo ateitį.
Karas prasidėjo ne 2022 metais, o 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo agresiją Donbase. Rusijos vaidmuo organizuojant ginkluotą separatizmą buvo esminis, o tokie veikėjai kaip Igoris Girkinas prisidėjo prie konflikto eskalavimo. Todėl šio karo negalima pateikti kaip savaime kilusio Ukrainos vidaus konflikto.
Po 2022 metų plataus masto invazijos ukrainiečių politinė tapatybė dar labiau sustiprėjo. Skirtingai istoriją, kalbą ar santykius su Rusija vertinę žmonės susivienijo gindami savo valstybę. V. Putinas tikėjosi silpnos ir susiskaldžiusios Ukrainos, tačiau jo agresija prisidėjo prie dar stipresnės politinės tautos susiformavimo.
Donbaso reikšmė neapsiriboja teritorijos kontrole. Pirmiausia kalbama apie milijonus žmonių, kurių gyvenimus pakeitė Rusijos agresija, kurie buvo priversti palikti namus, o jų bendruomenės sunaikintos.
Regionas turi ir didelę karinę svarbą. Per ilgus karo metus Ukraina Donbase įrengė svarbias gynybines pozicijas, tapusias kliūtimi tolesniam Rusijos kariuomenės veržimuisi. Todėl teritorinės nuolaidos nebūtų vien simbolinis sprendimas – jos galėtų tiesiogiai paveikti Ukrainos gebėjimą gintis ateityje. Be to, Rusijos tikslai neapsiriboja Donbasu: V. Putinas siekia daug platesnės Ukrainos kontrolės.
Rusijos visuomenės atsakomybės klausimas niekur nedings
Pagrindinė politinė ir teisinė atsakomybė už sprendimą pradėti karą tenka V. Putinui ir Rusijos vadovybei. Vis dėlto, K. Gestwa manymu, būtų netikslu visą Rusijos visuomenę laikyti vien nekalta režimo auka.
Rusijos visuomenė nėra vienalytė. Profesoriaus vertinimu, maždaug trečdalis gyventojų yra itin patriotiškai nusiteikę ir aktyviai palaiko režimo politiką bei karą. Kita didelė dalis yra politiškai pasyvi: vengia domėtis politika, kalbėti apie karą ir prisiimti atsakomybę. Tai nebūtinai reiškia, kad šie žmonės nesupranta, kas vyksta – dalis jų sąmoningai renkasi atsiriboti.
Yra ir karui nepritariančių rusų. Vieni protestavo, kiti išvyko iš šalies, dar kiti padeda Ukrainai. Tačiau dėl represijų Rusijoje viešai reikšti tokią poziciją labai pavojinga. Nepaisant to, ilgainiui Rusijos visuomenei teks atsakyti, kokią atsakomybę ji prisiima už savo valstybės veiksmus.
Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių filosofas Karlas Jaspersas 1946 metais išleido veikalą „Kaltės klausimas“ (vok. „Die Schuldfrage“), kuriame nagrinėjo skirtingas atsakomybės už nacistinės Vokietijos nusikaltimus formas. K. Gestwa mano, kad panašios diskusijos reikės ir Rusijai. Be kritiško santykio su savo praeitimi bei dabartimi bus sunku sukurti kitokią politinę ateitį.
Rusijos opozicijoje yra žmonių, rizikuojančių laisve ir net gyvybe, tačiau profesoriui nerimą kelia kai kurių opozicijos atstovų įsitikinimas, kad pakaktų pašalinti V. Putiną ir šalis taptų demokratinė.
Problema esanti gilesnė: opozicija taip pat turėtų kritiškai įvertinti imperinį Rusijos palikimą ir pripažinti kaimyninių valstybių teisę pačioms spręsti savo ateitį. Priešingu atveju net pasikeitus valdžiai išliktų rizika, kad Rusija sieks dominuoti regione.
Ekologinė karo žala Ukrainą lydės dešimtmečius
Karas dažniausiai vertinamas pagal žuvusiųjų, sužeistųjų, sugriautų pastatų ar sunaikintos karinės technikos skaičius. Tačiau, K. Gestwa teigimu, kur kas mažiau dėmesio skiriama aplinkai, nors ekologiniai padariniai gali būti juntami dešimtmečius.
Ukrainoje teršiamas dirvožemis, vanduo ir oras. Sprogmenys, sunaikinta karinė technika ir bombarduojami pramonės objektai į aplinką išskiria pavojingas medžiagas.
Ypač dramatiškas pavyzdys – 2023 metų birželį sunaikinta Kachovkos užtvanka. Tai buvo ne tik infrastruktūros katastrofa: padaryta didelė žala Dnipro upės ekosistemai, vandens ištekliams, žemės ūkiui ir vietos bendruomenėms. Sutrikdyta ir vandens tiekimo sistema, svarbi Krymui. Karo metu nukentėjo bei kiti vandens telkiniai, tarp jų – Oskilo vandens saugykla.
Sistemingos atakos prieš energetikos infrastruktūrą taip pat sukelia ekologinę ir humanitarinę žalą. Kalbama apie ištisas teritorijas, kuriose sunaikintos ekosistemos, užterštas dirvožemis ir pažeisti vandens ištekliai. Pasibaigus karui šios problemos savaime nedings: Ukrainai reikės didelių išteklių ne tik miestams bei infrastruktūrai atkurti, bet ir aplinkai išvalyti.
Karo kaina apima ir milijonus žmonių, priverstų palikti namus. Šeimos išsiskyrė, vaikai neteko įprastos aplinkos, o daugelis jaunuolių prarado galimybę normaliai mokytis ar studijuoti. Žmonės metų metus gyvena baimėje, patiria bombardavimus, netenka artimųjų arba yra priversti bėgti iš savo miestų.
2023 metais Pasaulio sveikatos organizacija vertino, kad beveik dešimt milijonų Ukrainos gyventojų gali susidurti su psichikos sveikatos sutrikimais. Psichologinės traumos paveiks ne tik karą išgyvenusius žmones, bet ir jų šeimas bei ateities kartas. Ypač sudėtinga jaunimo padėtis, nes jie netenka metų, kurie įprastomis sąlygomis būtų skirti mokslams, karjerai ar šeimos kūrimui.
Kartu Ukrainos visuomenė demonstruoja didelį atsparumą. Nuo pat karo pradžios svarbų vaidmenį atlieka savanoriai, pilietinės organizacijos ir vietos bendruomenės. Jų indėlis bus reikšmingas ir pokariu, kai teks rūpintis ne tik atstatymu, bet ir korupcijos, institucijų veikimo bei visuomenės reintegracijos klausimais.
JAV administracijai trūksta Rytų Europos išmanymo
K. Gestwa kritiškai vertina D. Trumpo administracijos pastangas užbaigti Rusijos karą prieš Ukrainą. Jo nuomone, dabartinėje JAV administracijoje trūksta žmonių, gerai išmanančių Rytų Europą, Rusijos istoriją ir regiono saugumo problemas.
Derybose būtina suprasti ne tik dabartinę karinę padėtį, bet ir ilgalaikius Rusijos politinius tikslus. Todėl profesoriui kelia nerimą tai, kad svarbų vaidmenį jose atlieka žmonės, kurių profesinė patirtis daugiausia susijusi su nekilnojamojo turto verslu, o ne diplomatija. Jis konkrečiai mini Steve’ą Witkoffą ir Jaredą Kushnerį.
K. Gestwa pabrėžia, kad diplomatija nėra nekilnojamojo turto sandoris: neįmanoma tiesiog susodinti dviejų pusių prie stalo ir tikėtis, jog jos pasidalys teritorijas bei pasieks ilgalaikę taiką.
V. Putino tikslai esą platesni nei Ukrainos kontrolė. Jis siekia pakeisti Europos saugumo tvarką ir remiasi idėja, kad didžiosios valstybės gali spręsti mažesnių šalių likimą. Tai primena savotišką naująją Jaltą, kurioje Jungtinės Valstijos, Rusija ir Kinija pasidalytų įtakos sferas.
Tokia tvarka būtų pavojinga Europai, ypač mažesnėms valstybėms. Ukraina nėra objektas, dėl kurio ateities galėtų susitarti kitos šalys – tai nepriklausoma valstybė, turinti teisę pati spręsti savo likimą.
Jei JAV politika Ukrainos atžvilgiu išliks nenuspėjama, Europa, istoriko manymu, turės tapti savarankiškesnė saugumo srityje. Tai nereiškia, kad transatlantinis bendradarbiavimas praranda reikšmę, tačiau Europos valstybės turi būti pasirengusios prisiimti didesnę atsakomybę už savo gynybą.
Tam būtina stiprinti karinius pajėgumus, gynybos pramonę ir politinę vienybę. Ypač reikšmingas rytinis NATO flangas. Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje rodo, kad Berlynas rimčiau vertina Baltijos regiono saugumą ir siunčia Rusijai signalą, jog Europos valstybės pasirengusios ginti viena kitą.
Berlynas per ilgai neklausė Baltijos šalių ir Lenkijos
Vokietijos santykiai su Rusija ilgą laiką buvo grindžiami „Rytų politikos“ (vok. „Ostpolitik“) tradicija, siejama su Willy Brandtu. Po Antrojo pasaulinio karo ji turėjo svarbų moralinį pagrindą: Vokietija privalėjo pripažinti atsakomybę už nacistinius nusikaltimus ir siekti susitaikymo su Rytų Europos valstybėmis.
Vienu ryškiausių šios politikos simbolių tapo tuometinio Vokietijos kanclerio W. Brandto atsiklaupimas prie Varšuvos geto didvyrių paminklo 1970 metų gruodį.
Tačiau vėliau Berlyno politika Rusijos atžvilgiu vis labiau rėmėsi prielaida, kad ekonominis bendradarbiavimas užtikrins taiką ir stabilumą. Tikėtasi, kad prekyba, energetiniai ryšiai ir tarpusavio priklausomybė skatins Maskvą elgtis atsakingiau, tačiau nebuvo pakankamai įvertinti pačios Rusijos politiniai tikslai.
Baltijos šalys ir Lenkija ilgus metus perspėjo, kad Rusija energetiką gali naudoti politiniam spaudimui. Vokietijoje šie perspėjimai neretai buvo laikomi pernelyg emocingais arba susijusiais su istorinėmis baimėmis.
Vienas aiškiausių pavyzdžių – „Nord Stream“ dujotiekiai. 2006 metais tuometis Lenkijos gynybos ministras Radoslawas Sikorskis projektą palygino su 1939 metų Molotovo–Ribbentropo paktu ir įspėjo apie geopolitines Vokietijos bei Rusijos susitarimų pasekmes.
Vis dėlto Vokietijoje dominavo ekonominiai argumentai, o verslo interesai ir energetikos sektoriaus įtaka buvo dideli. K. Gestwa mano, kad bent jau po 2014 metų Krymo aneksijos turėjo tapti akivaizdu, jog ankstesnė politika neveikia. Rusija jau buvo parodžiusi pasirengimą jėga keisti Europos valstybių sienas, tačiau Vokietija per ilgai laikėsi ankstesnių prielaidų.
Istorikas taip pat pripažįsta, kad atsakomybę turi vertinti ir Vokietijos akademinė bendruomenė. Rytų Europos tyrėjai bei istorikai, jo manymu, turėjo garsiau ir aiškiau kalbėti apie Rusijos politikos keliamas grėsmes.
Mokslininkai, pasak K. Gestwa, turėtų ne tik rašyti knygas ir straipsnius, bet ir dalyvauti viešose diskusijose, kai jų tyrimų sritis tiesiogiai susijusi su karu, demokratija bei Europos saugumu.
Karo vertinimas priklausys nuo to, kaip jis baigsis
K. Gestwa pabrėžia, kad galutinį Rusijos karo prieš Ukrainą vertinimą sunku pateikti, nes dar neaišku, kaip konfliktas baigsis. Jis išskiria du galimus scenarijus.
Pirmuoju atveju Ukraina išliktų nepriklausoma ir demokratiška, gebėtų apsiginti bei toliau integruotųsi į Europą. Tuomet ateities istorikai galėtų akcentuoti Ukrainos visuomenės atsparumą, jos pasipriešinimą daug didesnei valstybei ir karo poveikį Europos saugumo architektūrai. Tokia Ukraina galėtų tapti svarbia Europos saugumo dalimi bei reikšminga politine ir ekonomine partnere – savotišku skydu nuo Rusijos imperializmo.
Antrasis scenarijus būtų daug pavojingesnis. Ukrainai nepalankus susitarimas, leidžiantis V. Putinui įgyvendinti bent dalį tikslų, nebūtinai reikštų tikrą taiką. Jis galėtų tapti tik pertrauka prieš kitą karą.
V. Putino siekiai, pasak istoriko, neapsiriboja Donbasu ar kitomis šiuo metu okupuotomis teritorijomis. Kremlius nori politiškai kontroliuoti Ukrainą ir paversti ją nuo Maskvos priklausoma valstybe. Rusijai taip pat svarbi Juodosios jūros pakrantė, įskaitant Odesą.
Be to, Maskva siekia destabilizuoti Europą, silpninti jos vienybę ir skatinti politinius nesutarimus. Rusijos informacinės operacijos bei bandymai daryti įtaką Europos viešajai nuomonei yra platesnės strategijos dalis. Vokietijoje šias diskusijas atspindi ir tokių politinių jėgų kaip „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) bei Sahros Wagenknecht įkurta BSW pozicijos Rusijos ir Ukrainos klausimais.
Maskvai naudinga susiskaldžiusi Europa, kurioje valstybės nesugeba susitarti dėl bendros politikos. Todėl būsimas šio karo vertinimas priklausys nuo šiandien priimamų sprendimų: Ukrainos nepriklausomybės ir demokratinės ateities išsaugojimas galėtų tapti sėkmingo pasipriešinimo imperialistinei agresijai istorija, o V. Putino tikslų įgyvendinimas sukeltų katastrofiškų padarinių ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai.
