Valdovų rūmų muziejuje atidaryta fotografijos klasiko Antano Sutkaus paroda „Valdui Adamkui – 100“, skirta Lietuvos Respublikos Prezidento šimtmečiui. Į renginį sureagavęs Valdas Adamkus padėkojo už jam skirtą dėmesį ir pasidalijo prisiminimais apie savo gyvenimo kelią, meilę Lietuvai, valstybės atkūrimą bei atsakomybę už jos ateitį.
Prezidento žodžiuose atsispindėjo asmeninė patirtis ir vertybės, kuriomis jis vadovavosi visą gyvenimą.
Valdo Adamkaus kalba parodos atidaryme
V. Adamkus teigė, kad paroda jam priminė darbo metus Amerikoje ir Lietuvoje, gyvenimą su Alma bei visą nueitą kelią. Žvelgdamas į prabėgusį šimtmetį jis sakė, kad jo gyvenimas buvo prasmingas, nors nebuvo lengvas. Lietuvą prezidentas įvardijo kaip neatskiriamą savo gyvenimo dalį, kuria ji visada buvo ir liko.
V. Adamkus pasakojo gimęs, augęs ir mokęsis laisvoje Lietuvoje. Jis skaudžiai išgyveno sovietų ir nacių okupacijas, o kartu su draugais bandė priešintis okupantams. Karo metais Kaune dar būdamas gimnazistas jis įstojo į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą ir prisiekė kovoti už šalies laisvę. Po karo jis siekė prisidėti prie partizanų, tačiau Algirdas Julius Greimas jį sustabdė.
Gyvendami Amerikoje jauni lietuviai įkūrė Santaros-Šviesos organizaciją. Jos nariai siekė tęsti kovą už žmogaus ir pavergtos tėvynės laisvę, puoselėjo garbingos, moralios ir „švelnių rankų“ politikos idėją. Jie tikėjo, kad net kovojant būtina išlaikyti pagarbą žmogui ir neprarasti žmogiškumo, taip pat palaikyti ryšį su okupuotos Lietuvos gyventojais.
Anot V. Adamkaus, išeivija neprarado vilties, kad Lietuva vieną dieną vėl bus laisva ir sugrįš į Vakarų pasaulį. Atkurta valstybė tapo jų svajonių bei lūkesčių išsipildymu. Prezidentas sakė esąs dėkingas likimui ir Lietuvos žmonėms, leidusiems prisidėti prie atkurtos valstybės stiprinimo ir jos įsitvirtinimo Vakaruose.
Tapęs prezidentu, V. Adamkus siekė atkurti lietuvių pasitikėjimą savimi ir savo valstybe. Jis norėjo, kad keistųsi žmonių santykis su valstybe, o Lietuvoje įsitvirtintų pagarba ir tikra demokratinė tvarka. Jo tikslas buvo valstybę kurti kartu – kaip laisvų žmonių visuomenę, kurioje žmogus nebūtų žeminamas, o išliktų laisvas ir orus.
V. Adamkus taip pat pabrėžė piliečių santarvės, partijų dialogo ir susitarimo svarbiausiais tautos gyvenimo klausimais reikšmę. Jis sakė visada stengęsis išlikti žmogiškas ir nelaikęs prezidento pareigų teise žvelgti į kitus iš aukšto.
Prezidentas buvo įsitikinęs, kad Lietuvai nėra kito kelio, kaip tik tapti NATO ir Europos Sąjungos nare. Jo teigimu, būtent taip buvo galima išsaugoti valstybę vaikams ir anūkams. Lietuvai tai pavyko – pasinaudota istorine galimybe ir grįžta į Vakarus. V. Adamkus padėkojo visoms valstybėms, palaikiusioms Lietuvos siekį tapti šių organizacijų nare.
Vis dėlto, pasak jo, Vakarai keičiasi ir susiduria su naujais išbandymais bei grėsmėmis saugumui, žmonių laisvei ir demokratijai. Todėl lietuviai, V. Adamkaus teigimu, šiandien turi patikimai ginti Vakarus, Vakarų demokratiją, asmens laisvę ir žmogiškumą. Tai pirmiausia esą reikia daryti savo valstybėje – Lietuvoje.
Baigdamas jis priminė savo draugo Stasio Lozoraičio žodžius: „Saugokime rubežius, saugokime sienas.“ V. Adamkus prie jų pridūrė raginimą išsaugoti Lietuvą kaip demokratinę, laisvų žmonių tėvynę. Jis ragino ginčytis ir diskutuoti, tačiau niekada nepamiršti, kad lietuviai yra viena tauta ir viena visuomenė, kurios likimas bendras, o jo vardas – Lietuva.
