Visų Šventųjų diena ir Vėlinės kasmet skatina prisiminti Anapilin išėjusius artimuosius. Tikima, kad šiuo laikotarpiu riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tampa plonesnė, todėl vėlėms esą lengviau aplankyti gyvuosius.
Astrologė ir būrėja Vaiva Budraitytė apie šių dienų reikšmę pasakojo „YouTube“ paskelbtame įraše „Ilgės Vėlinės“. Ji aptarė senąsias mirusiųjų pagerbimo tradicijas, paaiškino, kodėl prieš laidojant mirusįjį svarbu jį atrišti, ir nurodė veiksmą, kuris, jos teigimu, gali atnešti laimę bei sėkmę.
Vėlinių reikšmė keitėsi kartu su tradicijomis
V. Budraitytė teigė, kad Ilgės, dar vadinamos Vėlinėmis, minimos jau tūkstančius metų. Pasak jos, ezoterikai, mistikai ir įvairių religijų šventikai sutaria, kad šiuo metu pasaulius skirianti riba yra ypač plona, todėl gyvuosius dažniau aplanko vėlės.
Ji pasakojo, kad krikščionybės pradžioje protėviai kapų nelankydavo, o kapai nebuvo tokie, kokius įprasta matyti šiandien. Baltų tradicijoje mirtis taip pat nebuvo laikoma visišku žmogaus išnykimu – ji suvokta kaip perėjimas iš vieno egzistavimo lygmens į kitą.
Kadangi tikėta sielos nemirtingumu ir gyvenimo tęstinumu, mirusiesiems į kapus būdavo dedami ginklai, papuošalai, žirgai, o kūnai sudeginami. V. Budraitytė nurodė, kad apie 1200 metus mirusiųjų deginimas buvo plačiai paplitęs.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad pilkapiuose ir plokštiniuose kapuose žmonės būdavo laidojami viename kape, o atskirai supilti milžiniški pilkapiai priminė ištisus kalnus. Todėl senovėje nebuvo dabartinės praktikos kapinėms skirti didelius žemės plotus.
Pasak astrologės, palaikų deginimas galėjo būti siejamas su įsitikinimu, kad mintis tampa materija, o materija – energija. Sudeginti palaikai, jos manymu, greičiau susiliedavo su gamta.
V. Budraitytė svarstė, kad ugnis galėjo atlikti ir simbolinio sielos apsivalymo funkciją – padėti atsikratyti energetinių vampyrų bei mirštant patirtos kančios. Ji teigė, kad taip siekta neleisti niekam „prilipti“ prie sielos, kuri iškart po mirties esą yra panašios būsenos kaip gyvo žmogaus, tik be kūno.
Šiame kontekste ji paminėjo Indijoje išlikusį paprotį: našlė devynias dienas negali vilkėti našlavimo drabužių, o mirus tėvams vyriausias sūnus gedulo rūbus pradeda dėvėti tik po devynių dienų.
Mirusiųjų atminimas: ne tik apsilankymas kapinėse
Astrologė pasakojo, kad senovės lietuviai laidojimui naudodavo pilkapynus, kuriuose laikui bėgant būdavo laidojami vis nauji žmonės. Atskiroms kapinėms skirti daugybę hektarų, kaip įprasta dabar, seniau nebuvo įprasta.
Jos teigimu, lietuviai mirusiuosius dažniausiai prisimena per Vėlines, o indai už mirusius artimuosius meldžiasi rytais ir vakarais. Tam jie turi specialius altorius, ant kurių deda vandenį, gėles ir šventųjų ikonas.
V. Budraitytė tokį kasdienį prisiminimą vertino palankiau nei kasmetinį skubėjimą į kapines per pūgą, audrą ar plikledį, ypač jei kapas visus metus buvo nelankytas.
Senovės lietuviai, pasak jos, taip pat turėjo paprotį pelenus užkasti po kieme augančiu medžiu. Dėl to medžiai būdavo laikomi stebuklingais ir gyvais.
Dar viena svarbi tradicija buvo vėlių vaišinimas. Per Vėlines ant stalo mirusiesiems būdavo padedama atskira lėkštutė ir maisto. V. Budraitytė svarstė, ar vėlės būdavo kviečiamos prie stalo atliekant specialius ritualus, ar ateidavo pačios.
Vėliau šis paprotys, jos teigimu, persikėlė į Kūčių vakarą, kai mirusiems šeimos nariams paliekama lėkštelė. Astrologė prisiminė, kad vaikystėje jų šeima tokią lėkštutę visada padėdavo mirusiai močiutei. Tikima, kad vėlės ateina pasivaišinti, pabūti su artimaisiais ir atneša sėkmę bei meilę.
