Spalio 22 d., likus mažiau nei dviem mėnesiams iki 75-ojo gimtadienio, mirė Vilniaus universiteto (VU) docentė dr. Birutė Marytė Pociūtė (1951–2026). Draugai, kolegos ir buvę bendražygiai ją prisimena kaip universiteto patriotę, iki pat gyvenimo pabaigos išlikusią lojalią ir atsidavusią VU bei klasikinio universiteto idėjai.
Birutę Marytę Pociūtę prisimena VU profesorius emeritas Albinas Bagdonas ir VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė Laima Bulotaitė.
Birutė gimė 1951 m. gruodžio 17 d. Kaune, Garliavos priemiestyje. 1970 m. baigusi mokyklą ji įstojo į VU Istorijos fakulteto psichologijos studijų programą, kuri tuo metu pasižymėjo dideliu stojančiųjų konkursu.
Psichologijos studijos VU pradėtos 1969 m. rugsėjį, todėl Birutė su kurso draugais buvo antrosios, 1975 m. baigusios, psichologų laidos studentė. Kaip ir dalis pirmųjų laidų absolventų, ji po studijų buvo paskirta dirbti VU. Šioje aukštojoje mokykloje prasidėjo jos mokslininkės, dėstytojos ir įvairaus lygmens vadovės kelias.
1975–1988 m. Birutė dirbo Pedagogikos katedroje asistente ir vyresniąja asistente. Ji pradėjo aspirantūros studijas, o 1983 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją „Studentų adaptacijos asmeninės problemos ir jų sprendimas akademinės grupės kuratoriaus darbe“. Po nostrifikacijos 1994 m. jai suteiktas edukologijos mokslų daktaro laipsnis. Docento pedagoginis vardas Birutei suteiktas 1977 m.
1989 m. ji tapo ką tik įkurto VU Filosofijos fakulteto prodekane, o 1993–2002 m. vadovavo fakultetui kaip dekanė. Tuo pat metu Birutė vadovavo ir Bendrosios psichologijos katedrai. 2002–2007 m. ji ėjo VU prorektorės studijų reikalams pareigas.
Dirbdama vadove ar būdama kolegė, Birutė prisidėjo prie fakulteto mokslininkų iniciatyvų: tyrimų centrų ir naujų katedrų kūrimo, studijų programų rengimo. 1999–2003 m. ji vadovavo Lietuvos psichologų sąjungai. Apie 1993 m. organizaciją ištikusią gilią krizę, pasak kolegų, galutinai įveikti pavyko jos vadovavimo laikotarpiu.
Net eidama administracines pareigas Birutė dėstė bent kelis dalykus. Nuo 2007 m. iki išėjimo į užtarnautą poilsį bei VU afilijuoto mokslininko vardo suteikimo 2020 m. ji dirbo docente ir dėstė „Pedagoginę psichologiją“, „Profesinio pasirinkimo psichologiją“ bei „Mąstymą ir kalbą“.
Jos mokslinių interesų laukas buvo platus. Birutę domino įvairios pagrindinės psichologijos kryptys ir jų naujovės, tačiau labiausiai ji save siejo su biheivioristine ir kognityviąja psichologija.
Remdamasi šiomis metodologinėmis prieigomis, ji daug dėmesio skyrė karjeros psichologijai. Birutė dalyvavo ir vadovavo moksliniams projektams, prisidėjo prie karjeros ugdymo sistemos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose kūrimo, rengė mokomąją medžiagą. Tarp jos darbų – 2008 m. išleistas leidinys „Konsultavimas renkantis profesiją“ ir kartu su bendraautoriais 2015 m. parengta knyga „Karjeros planavimas: teorija, tyrimai, taikymai“. Iš viso ji paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių publikacijų.
Kolegų teigimu, Birutė nebuvo žmogus, kurio nepastebi. Ji turėjo aiškią nuomonę, nesistengė įtikti visiems, o jos tiesmukumas patikdavo ne kiekvienam. Vis dėlto ji buvo laikoma objektyvia ir teisinga, siekusia, kad universitetas išlaikytų aukščiausią mokslo bei studijų lygį ir suburtų talentingiausius dėstytojus. Jai esą ypač tiko dažnai kartota frazė: „Būkime griežti, bet teisingi.“ Birutė mėgo humorą, gebėdavo pasišaipyti ir iš kitų, ir iš savęs.
Išėjusi į pensiją ji toliau domėjosi VU ir fakulteto gyvenimu, sekė Lietuvos bei užsienio politikos naujienas ir apie jas aktyviai diskutavo su draugėmis. Birutė daug skaitė, dažnai lankydavosi knygynuose. Kadangi knygos nebetilpdavo lentynose, jomis ji mielai dalydavosi su draugais.
Kelis kartus ji knygų perdavė ligoninėms, džiaugdamasi, kad jos gali padėti pacientams bent trumpam užsimiršti. Birutė taip pat daug keliavo. Užsienyje ji stengdavosi aplankyti ne tik muziejus, bet ir teatrus, tarp jų Vienos operą, „Arena di Verona“ bei Varšuvos „Opera Królewska“. Vis dėlto dalis suplanuotų kelionių liko neįgyvendintos. Draugai ją prisimins kaip geros nuotaikos, optimizmo ir nenuilstamo smalsumo kupiną žmogų bei įkvepiantį pavyzdį.
1999 m. žurnale „Acta Pedagogica“ Birutė apie savo gyvenimą rašė, kad jos autobiografiją tuomet sudarė trys svarbiausi faktai – ji gimė, mokėsi ir dirbo, tačiau ne visada galėjo paaiškinti, kodėl pasirinko būtent tokius kelius. Ji manė, kad jos gyvenime daug ką nulėmė atsitiktinumas.
Birutė taip pat pasakojo, kad tėvai ją auklėjo laisvai ir sudarė sąlygas sprendimus priimti savarankiškai. Mokykloje ji mokėsi lengvai, su mokytojais beveik nekonfliktavo. Rinkdamasi profesiją, ji pasirinko psichologiją, nors, kaip pati rašė, galėjo rinktis biologės, chemikės, medikės ar inžinierės kelią. Pasak Birutės, sprendimą iš dalies lėmė tai, kad tuo metu ji nieko nežinojo apie psichologiją.
Atsisveikinimas su Birute Maryte Pociūte vyks šeštadienį, spalio 24 d., nuo 16 val. Garliavos laidojimo namuose „Gedulo rūmai“ (Šimkaus g. 22, Garliava).
Šv. Mišios už velionę bus aukojamos šeštadienį, spalio 24 d., 18 val. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Į bažnyčią bus patenkama per VU Sarbievijaus kiemą.
Laidotuvės vyks sekmadienį, spalio 25 d., 14 val. Garliavos miesto (Jonučių) kapinėse. Šeima prašo vietoje vainikų velionę palydėti viena balta gėle.
