Ruduo sodininkams atneša ne tik derlių, paskutinius žiedus ir spalvingus lapus, bet ir didžiulį kiekį organinių medžiagų: nukritusių lapų, nupjautos žolės, daržovių likučių, išrautų vienmečių piktžolių bei smulkintų šakelių. Tinkamai paruoštos jos gali tapti vertingu kompostu, kuris gerina dirvožemio struktūrą, padeda išlaikyti drėgmę ir palaipsniui papildo žemę augalams reikalingomis maisto medžiagomis.
Vis dėlto komposto dėžė nėra vieta absoliučiai visoms sodo atliekoms. Kai kurios medžiagos gali privilioti kenkėjus, skleisti nemalonų kvapą arba kartu su kompostu į daržą sugrąžinti ligų sukėlėjus ir piktžoles.
Kompostui reikia tinkamos pusiausvyros
Kompostavimas nereikalauja brangios įrangos ar specialių chemikalų. Tai natūralus procesas, kurį atlieka mikroorganizmai, skaidantys organines medžiagas. Kad jie veiktų, būtinas tinkamas maisto, drėgmės, oro ir temperatūros derinys.
Komposto vietą geriausia įrengti pusiau pavėsingoje, nuo stiprių vėjų apsaugotoje vietoje, kur nėra nuolatinio vandens sąstingio, tačiau žemė nėra visiškai sausa. Krūvos nereikėtų visiškai izoliuoti nuo dirvožemio, nes žemė yra natūralus mikroorganizmų ir smulkių skaidytojų šaltinis.
Kompostuojant būtina derinti anglingas ir azoto turinčias medžiagas. Sausi lapai, šakelės, šiaudai, pjuvenos ir medžio skiedros suteikia daugiau anglies, o žolė, žali augalų likučiai, daržovių atliekos ir kai kurios mėšlo rūšys – azoto. Dažnai rekomenduojamas 20–40 dalių anglies ir vienos dalies azoto santykis, o optimaliu laikomas 25–30:1.
Praktiškai nebūtina sverti kiekvienos atliekos. Pakanka prisiminti, kad sausas, rudas ir sumedėjusias medžiagas reikia maišyti su drėgnesnėmis, žaliomis ir azoto turtingomis.
Vien lapų krūva gali skaidytis lėtai, todėl į ją verta įmaišyti nupjautos žolės, daržovių likučių ar gerai paruošto mėšlo. Tačiau vien žolės sluoksnis gali susiplūkti, pradėti pūti ir skleisti kvapą. Tokiu atveju pravers sausi lapai, šakelės, šiaudai ar kita anglinga medžiaga.
Ką galima dėti į kompostą?
Nukritę lapai yra viena pagrindinių komposto žaliavų. Plonesni beržų, liepų, obelų ir kitų lapuočių lapai paprastai suyra greičiau, o storesni klevo ar ąžuolo lapai – lėčiau. Juos verta susmulkinti vejapjove ar lapų smulkintuvu, tačiau nereikėtų visko paversti pernelyg smulkia mase, nes kompostui būtini oro tarpai.
Į kompostą tinka daržovių ir vaisių lupenos, salotų likučiai, kopūstų lapai, morkų, burokėlių, bulvių ir kitų daržovių dalys. Galima dėti ir kavos tirščių bei arbatos lapelių, jei juose nėra plastikinių ar kitų sintetinių priemaišų.
Nupjautą žolę geriau maišyti su sausais lapais ar smulkintomis šakelėmis, o ne pilti storu sluoksniu. Kompostui taip pat tinka nedideli kiekiai smulkintų šakelių, pjuvenų, medžio skiedrų ir šiaudų. Šios medžiagos suteikia krūvai struktūros, padeda išlaikyti oro tarpus ir papildo ją anglinga medžiaga.
Vertinga sudedamoji dalis gali būti ir gerai paruoštas gyvulių mėšlas. Jis suteikia azoto bei kitų maisto medžiagų, tačiau šviežio mėšlo nereikėtų iškart berti ant lysvių ar prie augalų. Pirmiausia jį geriau sukompostuoti, nes nepakankamai suskaidyta organika gali būti per agresyvi šaknims.
Medžiagos, kurios įprastam kompostui netinka
Vien tai, kad atliekos suyra, dar nereiškia, jog jas saugu dėti į komposto dėžę. Naminių gyvūnų išmatų į įprastą sodo kompostą geriau nedėti, atsargiai reikėtų elgtis ir su žmonių atliekomis. Taip pat nerekomenduojama mesti mėsos, žuvies, kaulų, didelių kiekių pieno produktų ar riebaus maisto.
Tokios atliekos gali privilioti graužikus, vabzdžius ir kitus nepageidaujamus lankytojus. Be to, nedidelė namų komposto krūva ne visada pakankamai ilgai išlaiko temperatūrą, reikalingą patogenams patikimai sunaikinti.
Ypač atsargiai reikia vertinti sergančius augalus. Pomidorų maro pažeistas liekanas, stipriai ligų paveiktų vaismedžių lapus ar kitus akivaizdžiai infekuotus augalus į įprastą kompostą galima dėti tik tada, kai užtikrinama pakankamai aukšta temperatūra ir tinkama visos krūvos priežiūra. Priešingu atveju ligų sukėlėjai gali išlikti ir vėliau su kompostu grįžti į daržą.
Į paprastą komposto krūvą taip pat nereikėtų mesti agresyviai plintančių daugiamečių piktžolių. Jų šaknys, šakniastiebiai ar sėklos gali išlikti, jei krūva tinkamai neįkaista. Kitą sezoną kartu su kompostu galima išplatinti ir pačią problemą. Todėl nereikėtų kompostuoti žydinčių piktžolių su subrendusiomis sėklomis ar augalų, turinčių lengvai atžylančias šakniastiebių dalis.
Komposto krūva turi kvėpuoti
Deguonis yra vienas svarbiausių greito kompostavimo veiksnių. Krūva turi būti drėgna, bet ne permirkusi. Kai medžiagos susispaudžia ir pritrūksta oro, skaidymas sulėtėja, o vietoje miško žemės kvapo gali atsirasti rūgštaus puvimo ar supuvusių kiaušinių dvokas.
Komposto nereikėtų mindžioti ar nuolat spausti. Įmaišius smulkintų šakelių, šiaudų ar kitų struktūrinių medžiagų, krūvoje išlieka oro tarpai. Ją taip pat verta periodiškai permaišyti. Taip į vidų patenka deguonies, susimaišo sausesnės ir drėgnesnės vietos, o pakraščiuose buvusios atliekos patenka į aktyvesnę centrinę zoną.
Ne mažiau svarbi ir drėgmė
Nors rudenį Lietuvoje kompostui dažnai netrūksta vandens, gausus lietus ne visada reiškia tinkamą drėgmę. Perteklinis vanduo užpildo oro tarpus, sumažina deguonies kiekį ir gali atšaldyti krūvą. Kita vertus, visiškai sausa masė praktiškai nustoja skaidytis.
Greitam kompostavimui dažnai nurodoma 50–60 proc. drėgmė, o tinkama riba gali siekti 40–65 proc. Namų sąlygomis pakanka paimti saują komposto ir ją suspausti. Masė turi būti drėgna, tačiau iš jos neturėtų tekėti vanduo. Jei ji sausa ir byra, reikia įpilti vandens, o jei varva – pridėti sausų lapų, šiaudų, smulkintos medienos ar kitos sausos anglingos medžiagos.
Krūvą galima pridengti stogeliu ar kvėpuojančia danga, kad ji nepermirktų ir per liūtis nebūtų išplaunamos maisto medžiagos. Tačiau hermetiškai uždengti komposto plastiku nereikėtų, nes taip būtų užkirstas kelias oro cirkuliacijai.
Kaip paskatinti lėtą kompostavimą?
Jei po kelių mėnesių komposto dėžėje atliekos beveik nepasikeitusios, dažniausiai trūksta vienos ar kelių būtinų sąlygų. Šaltą ir sausą krūvą reikia sudrėkinti, šlapią ir dvokiančią – papildyti oru bei sausa struktūrine medžiaga. Daug sausų lapų ar šakelių reiškia, kad gali trūkti azoto, todėl verta įmaišyti žalios žolės, daržovių likučių ar tinkamai paruošto mėšlo. Jei krūvoje vyrauja žolė ir kitos žalios atliekos, būtina pridėti sausos anglingos medžiagos.
Skaidymą pagreitina ir smulkinimas. Susmulkinti dideli kopūstų lapai, vaisių likučiai, ilgi stiebai bei nukritę lapai turi didesnį sąlyčio paviršių, todėl mikroorganizmams juos lengviau skaidyti. Vis dėlto pernelyg smulki masė gali susispausti ir trukdyti oro cirkuliacijai.
Svarbus ir krūvos dydis. Labai maža krūvelė sunkiai išlaiko šilumą, o 0,5–1 kub. jardo, arba 0,4–0,8 kub. m, gerai suformuota masė jau gali sukaupti pakankamai šilumos aktyviam kompostavimo procesui.
Kaip atpažinti aktyvią ir brandžią krūvą?
Aktyvi komposto krūva paprastai šyla, nes joje intensyviai dirba mikroorganizmai. Karštis gali sumažinti dalies piktžolių sėklų ir augalų patogenų riziką, tačiau svarbus ne vien trumpalaikis temperatūros pakilimas. Reikšminga ir tinkama visos krūvos priežiūra, todėl vartant reikia į aktyviausią zoną perkelti ir pakraščiuose buvusias medžiagas.
Vis dėlto kuo aukštesnė temperatūra nėra savaime geriau. Pernelyg didelis karštis gali slopinti dalies mikroorganizmų veiklą. Kompostavimo tikslas – ne „iškepti“ atliekas, o sudaryti sąlygas kontroliuojamam skaidymui.
Brandus kompostas būna tamsus, purus ir gana vienalytis, skleidžia malonų žemės kvapą, o atskirus lapus, žolę ar daržovių liekanas jame sunku atpažinti. Jis neturėtų būti karštas. Jei po vartymo kompostas vėl smarkiai įkaista, tikėtina, kad skaidymas dar nesibaigė.
Patogu turėti dvi komposto vietas arba dviejų dalių dėžę: vienoje dalyje visą sezoną kraunamos naujos atliekos, o kitoje bręsta anksčiau sukaupta masė. Kitais metais dalimis galima apsikeisti.
Kompostas gerina ne tik augalų mitybą
Kompostas nėra vien trąša. Jis papildo dirvožemį organinėmis medžiagomis, gerina jo struktūrą ir padeda palaikyti palankesnį drėgmės režimą. Tai naudinga tiek lengvoms smėlingoms, greitai drėgmę prarandančioms dirvoms, tiek sunkesniam molingam dirvožemiui.
Tačiau kompostas nepakeičia visų kitų tręšimo ir dirvožemio gerinimo priemonių. Intensyviai tręšiamame darže ar ūkyje reikėtų stebėti, kiek maisto medžiagų patenka į žemę. Per didelis, ypač gyvulių kilmės, komposto kiekis gali lemti fosforo, kalcio ir kitų medžiagų kaupimąsi.
Rudenį sukaupta organika kitą sezoną gali būti panaudota lysvėse, prie vaismedžių, dekoratyviniams augalams ir sodo dirvai gerinti. Todėl nukritę lapai bei tinkamos augalų liekanos nėra šiukšlės – tinkamai sukompostuotos jos virsta būsimo derliaus ir sveikesnės žemės pagrindu.
