Rusijos Irkutsko srityje mirus Kovos su maru instituto darbuotojai, viešumoje pasklido informacija apie galimą plaučių maro atvejį. Vis dėlto šalies sveikatos institucijos šios diagnozės kol kas nepatvirtino – oficialiai teigiama, kad moteris mirė nuo neaiškios kilmės pneumonijos.
„Hila“ pulmonologė Teresa Volosevič teigia, kad vertinant situaciją svarbiausi yra laboratorinių tyrimų rezultatai ir epidemiologiniai duomenys.
Pasak gydytojos, galimam maro atvejui įvertinti būtina patvirtinti sukėlėją laboratorijoje, nustatyti ligos formą ir išsiaiškinti epidemiologines aplinkybes. Jei būtų patvirtintas būtent plaučių maras, tolesnę riziką nulemtų tai, ar infekcija liko pavienė, ar pradėjo plisti tarp artimai kontaktavusių žmonių.
Šią maro formą išskiria gebėjimas plisti tarp žmonių
Marą sukelia bakterija Yersinia pestis, o ne virusas. Gamtoje ši bakterija aptinkama tarp smulkiųjų žinduolių ir jų blusų. Dažniausiai pasitaikanti buboninė maro forma paprastai perduodama užsikrėtusios blusos įkandimu. Bakterijai patekus į kraują gali išsivystyti septiceminis maras, o pažeidus kvėpavimo sistemą – plaučių maras.
Plaučių forma nuo kitų skiriasi tuo, kad gali būti perduodama iš žmogaus žmogui. Infekcija plinta kvėpavimo takų lašeliais, ypač artimai bendraujant su sergančiuoju. T. Volosevič pabrėžia, kad dėl to vertinant galimą infekcijos mastą būtina atsižvelgti į konkrečius kontaktus.
Vien geografinis artumas savaime nerodo didelės rizikos. Daug svarbiau, ar žmogus tiesiogiai bendravo su sergančiuoju, ypač jei šis kosėjo ir į aplinką skleidė bakterijų turinčių kvėpavimo takų sekretų. Todėl patvirtinus plaučių maro atvejį pirmiausia reikėtų tikrinti artimiausią paciento kontaktų ratą. Kitos maro formos paprastai nuo žmogaus žmogui neperduodamos.
Pirmieji simptomai gali būti panašūs į sunkų plaučių uždegimą
Plaučių maro inkubacinis laikotarpis trumpas – požymiai dažniausiai atsiranda praėjus kelioms dienoms po užsikrėtimo. Liga gali prasidėti staigiu karščiavimu, šaltkrėčiu, silpnumu ir galvos skausmu. Vėliau gali pasireikšti kosulys, dusulys, krūtinės skausmas, o sunkesniais atvejais – kraujingų skreplių atkosėjimas.
Tačiau vien pagal simptomus maro nustatyti neįmanoma. Panašiai gali pasireikšti ir kitos sunkios kvėpavimo takų infekcijos, todėl gydytojams itin svarbu išsiaiškinti paciento epidemiologinę anamnezę.
Karščiavimas, kosulys ir dusulys nėra specifiniai maro požymiai. Įtarimą labiau sustiprintų aplinkybės, susijusios su šiais simptomais: kontaktas su sergančiu žmogumi, apsilankymas infekcijos židinyje ar darbas su galimu sukėlėju. Jei tokia sąsaja nustatoma, o pneumonija greitai progresuoja, tyrimus ir gydymą reikia pradėti nedelsiant.
Diagnozė patvirtinama laboratorijoje, klinikiniuose mėginiuose nustačius Yersinia pestis. Tiriami gali būti kvėpavimo takų sekretai, kraujas arba kita paciento klinikinė medžiaga.
Delsti pavojinga: gydymas pradedamas dar nepalaukus galutinių tyrimų
Nors plaučių maras yra sunki ir greitai progresuojanti infekcija, ją galima gydyti veiksmingais antibiotikais. Kadangi ligą sukelia bakterija, prognozei ypač svarbu kuo anksčiau atpažinti ligą ir pradėti tinkamą antibakterinį gydymą. Esant pagrįstam klinikiniam ir epidemiologiniam įtarimui, gydymas gali būti pradėtas dar negavus galutinio laboratorinio atsakymo.
Patvirtinus plaučių maro atvejį, kartu taikomos infekcijos kontrolės priemonės. Nustatomi artimai su pacientu bendravę žmonės, vertinamos jų galimos užsikrėtimo aplinkybės ir sveikatos būklė. Jei rizika laikoma reikšminga, kontaktiniams asmenims gali būti skiriama profilaktika antibiotikais.
Gydytojos teigimu, šiuolaikinės diagnostikos ir gydymo priemonės leidžia maro atvejus kontroliuoti gerokai efektyviau nei istorinių epidemijų laikais. Ankstyvas ligos nustatymas, tinkamas gydymas ir kontaktų išaiškinimas padeda sumažinti sunkių pasekmių bei tolesnio infekcijos plitimo tikimybę.
