Mindaugo Sinkevičiaus Vyriausybei minint pirmąjį šimtą darbo dienų, o Seime svarstant kitų metų biudžetą, premjero veikla vertinama nevienareikšmiškai. E. Gentvilas pabrėžia, kad M. Sinkevičius partijoje ne viską kontroliuoja, o R. Baranovas akcentuoja jo ryšį su šalies merais.
Vienas dažniausių priekaištų premjerui – esą jam trūksta lyderystės. Vis dėlto E. Gentvilas mano, kad lyderystės M. Sinkevičiui visiškai netrūksta, tačiau jos stoka leidžia rastis kalboms, jog jis elgiasi „dudena Brazauskiškai“.
Anot E. Gentvilo, M. Sinkevičius trumpai dirbo ministru, buvo meras, teisiamasis, o iš teisiamųjų suolo faktiškai atėjo į premjero pareigas. Todėl, jo vertinimu, lyderystės ir patirties su A. Brazausku lyginti nereikėtų. Toks pasakojimas esą primetamas žmogui, kuris šioje srityje šiek tiek atsilieka.
E. Gentvilas teigė, kad M. Sinkevičių galbūt prasmingiau lyginti su prieš kelis mėnesius premjere tapusia Inga Ruginiene. Jis pabrėžė, kad M. Sinkevičius turi daug gerų savybių ir kad jo iš posto nesiekiama versti vien dėl to, jog nesulaukta šimto darbo dienų.
Opozicija, pasak E. Gentvilo, nuo pat pradžių perspėjo, kad valdančioji dauguma negali tikėtis ramybės po kiekvienos naujos Vyriausybės priesaikos, nes esą nuolat kaitalioja Vyriausybes „kaip kojines“.
Jis pripažino, kad prieš M. Sinkevičių nebuvo didelių išpuolių, tačiau problemų netrūko. Premjeras pradėjo darbą kalbėdamas apie vienybę, bet dabar aiškėja, jog net valdantieji Seimo nariai nėra tinkamai informuoti apie biudžeto projektą.
E. Gentvilas taip pat kritikavo tai, kad per išvažiuojamąjį posėdį Klaipėdoje premjeras pasikvietė valdančiųjų Seimo narius iš šio miesto, tačiau opozicijos atstovai pakviesti nebuvo.
Vis dėlto didžiausią panašumą tarp M. Sinkevičiaus ir A. Brazausko E. Gentvilas įžvelgia kitoje aplinkybėje: A. Brazauskas buvo paskutinis premjeras iki M. Sinkevičiaus, kuris nebuvo Seimo narys.
E. Gentvilo vertinimu, nebūdamas kasdienio parlamentinio gyvenimo dalyviu, M. Sinkevičius negali būti visapusiškai informuotas. Informacija jam gali būti pateikiama selektyviai arba netgi tam tikrų grupių ir pogrupių tyčia ribojama. Tačiau apskritai, jo nuomone, premjero pasirodymas per pirmąsias šimtą dienų nėra blogiausias, palyginti su kai kuriais kitais.
Baranovas pabrėžė premjero ramybę ir ryšius
R. Baranovas teigė, kad kalbant apie M. Sinkevičiaus panašumą į A. Brazauską pirmiausia turimos omenyje ramybės ir ūkiškumo savybės. Jo vertinimu, M. Sinkevičius jas tikrai turi.
R. Baranovas atkreipė dėmesį, kad premjeras pareigas pradėjo eiti sudėtingu laikotarpiu. Iki kadencijos pabaigos likus dvejiems metams, realiai – pusei kadencijos, esą nėra daug erdvės nei fiskaliniams sprendimams, nei milžiniškoms reformoms. Nepaisant to, šiame kontekste M. Sinkevičius, jo manymu, tvarkosi gerai ir į Vyriausybės darbą įnešė daugiau ramybės.
R. Baranovas mano, kad M. Sinkevičius iš prigimties yra ramus žmogus, tačiau svarbus ir jo politinis užnugaris. Premjeras esą yra gerai įsitvirtinęs partijos struktūroje, kuri jį puikiai pažįsta. Dabar partija turi aštuoniolika merų, su kuriais jis taip pat yra gerai susipažinęs, todėl savo galios bazę M. Sinkevičius jaučia gana tvirtai.
Pasak R. Baranovo, ši atrama gali būti viena iš priežasčių, kodėl premjeras jaučiasi ramiai ir nesibaimina, kad kas nors staiga ims siūbuoti politinį „laivą“.
Jis taip pat priminė koalicijos pokyčius, įvykusius dar prieš šimto dienų sukaktį. R. Baranovo vertinimu, jei koalicijoje būtų likęs Remigijus Žemaitaitis, ramybės būtų buvę gerokai mažiau. Sprendimą keisti koaliciją jis pavadino M. Sinkevičiaus lyderystės ženklu: premjeras esą parodė, kaip mato situaciją, ir paklausė, ar kiti jį seks.
Biudžetas ir ryžtas: priekaištai ne visiems atrodo pagrįsti
Kalbėdamas apie biudžetą R. Baranovas sakė, kad valstybė negali gintis vien karinėmis pajėgomis, palikdama visuomenę nuošalyje. Jis pastebėjo, kad viešojoje erdvėje jau keliami klausimai, kodėl tiek daug dėmesio skiriama gynybos biudžetui, o ne kitoms sritims.
R. Baranovas taip pat nesutiko, kad M. Sinkevičiui trūksta ryžto. Jis palygino Lietuvos premjerą su britų premjeru Andy Burnhamu, kuris, pasak jo, atrodo taip, tarsi kiekvieną rytą atsikėlęs džiaugtųsi esąs premjeras ir iškart eitų į gatvę. Lietuvoje tokio politiko, kuris taip atvirai mėgautųsi premjero pareigomis, R. Baranovas teigė neprisimenąs.
Vertindamas pažadą didinti vienybę, R. Baranovas klausė, ar per šimtą dienų apskritai įmanoma parodyti apčiuopiamų rezultatų. Jis priminė, kad įprastomis sąlygomis ši Vyriausybė pradėjo dirbti jau įsibėgėjus biudžeto rengimo procesui.
Jo teigimu, ekonomikos skatinimas ir šešėlio mažinimas yra ilgalaikės temos, apie kurias kalbama nuo 1991 metų. Todėl net ir Jėzui Kristui tapus premjeru, per šimtą dienų nebūtų galima stebuklingai išspręsti tris dešimtmečius besitęsiančių problemų.
