Šiaulius, tipišką Lietuvos provincijos miestą, nuo seno lydi įvairios legendos. Pasakojama apie 1236 metais prie miesto vykusį Saulės mūšį, netoliese esančio Kryžių kalno kilmę, o sovietmečiu legendomis apaugo ir vietos nusikaltėlių istorijos. Bene daugiausia kalbėta apie spekuliantą R. Šiukštą, kurį vadino vienu turtingiausių sovietmečio šiauliečių. Vėliau legendomis apaugo ir keturi Šiaulių „princai“.
Apie šiuos žmones ir kitus kriminalinio pasaulio veikėjus 2003 metais rašyta kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose.
Miesto gatvėse dominavo treningai
Sovietmečiu vilniečiai, kauniečiai ir net klaipėdiečiai šaipydavosi iš šiauliečių, esą jokiame kitame Lietuvos mieste nevaikšto tiek jaunų vyrų, dėvinčių treningus. Tam buvo ir istorinių priežasčių: po karo Šiauliai buvo beveik visiškai sugriauti, todėl sparčiai augančio pramonės miesto gyventojų daugumą sudarė iš aplinkinių kaimų atsikėlę žmonės.
Kaimo žmonėms ir darbininkams importiniai treningai atrodė patraukliai. Tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, o automobilius galėdavo įsigyti tik maždaug 20 metų taupę keturiasdešimtmečiai. Todėl „kieto“ vaikino įvaizdį žiemą kūrė importinė striukė „Aliaska“, o vasarą – suomiški treningai, būtinai su rutuliukais ant rankovių. Ši tapusi savotiška uniforma apranga, kaip rašyta, labiau skatino demonstruoti raumenis nei lavinti protą.
Ilgą laiką Šiaulių nusikaltėliai garsėjo ne išmintimi, o brutalumu. Milicijos suvestinėse, kurios slapta buvo perduodamos komunistų partijos miesto sekretoriui, o ne laikraščiui „Raudonoji vėliava“, kartojosi pranešimai apie vagystes, sumušimus ir atimtus daiktus.
Vis dėlto žurnalistai šių suvestinių negaudavo. Cenzūra draudė plačiau rašyti apie nusikaltimus, kad užsienio žvalgybos ir vietos skeptikai nesužinotų apie sovietinio gyvenimo problemas. Senų „Raudonosios vėliavos“ numerių puslapiuose pasakojimų apie miesto nusikaltėlius beveik nėra. Juose galima rasti tik nuolatinę rubriką „Nakvojo blaivykloje“ ir milicijos ieškomų alimentų nemokančių vyrų nuotraukas. Net pranešimas apie miesto parke nutrūkusį atrakciono variklį, pražudžiusį besisupusią mergaitę, nebuvo išspausdintas.
Todėl nei „Raudonoji vėliava“, nei „Komjaunimo tiesa“ nerašė ir apie R. Šiukštą, kurio neįprastas gyvenimas bei turtai iki šiol apipinti legendomis.
Sovietmečiu būtų buvęs nusikaltėlis, šiandien – verslininkas
Šiandien R. Šiukštos veikla galėtų būti vadinama verslu, tačiau sovietmečiu už ją grėsė kalėjimas. Galiausiai jis buvo suimtas. R. Šiukšta iš Lietuvos, taip pat iš Baltarusijos trikotažo fabrikų supirkinėjo sunkvežimiais pagrobtus verpalus. Pogrindinėse dirbtuvėse iš jų buvo mezgami megztiniai, kuriuos visoje Sovietų Sąjungoje platino čigonų tinklas.
Apie šeimos gyvenimą taip pat pasakojamos neįtikėtinos istorijos. Po eilinio konflikto R. Šiukštos žmona garaže sukapojo ir sudegino naują automobilį „Volga“. Pasak legendos, spekuliantas psichiatrijos ligoninės gydytojams pasiūlė tokį kyšį, kad moteris buvo paguldyta į palatą be durų rankenų. Liudytojai teigė, jog ir ji pati medikus apdovanojo nemenka suma. Po poros dienų moteris pripažinta pasveikusia ir išleista, o namo garaže jos laukė kita nauja „Volga“.
Šeimos pinigais naudojosi ir paauglys sūnus. Jis iš tėvo slaptavietės rubliais imdavo saujas, tačiau R. Šiukšta turėjo tiek grynųjų, kad dingusių pinigų nepastebėdavo. Sūnus dosniai vaišindavo draugus, pramogaudavo Palangoje, o vienam nepilnamečiam bičiuliui gimtadienio proga net nupirko motociklą „Jawa“.
Dar viena R. Šiukštos veiklos sritis buvo automobilių perpardavinėjimas. Jų jis vykdavo pirkti tiesiai į gamyklą Gorkio mieste. Pasak pasakojimų, kurį laiką kelionėse jį lydėdavo Šiaulių milicijos vadovai. Už tai jiems esą atitekdavo „Volgos“ už simbolinę kainą arba visai nemokamai.
Tačiau ne visus buvo įmanoma nupirkti. Žinioms apie R. Šiukštos turtus pasiekus Vilnių, jis buvo suimtas. Kameroje vyras pradėjo pasakoti milicijos vadovams nepalankius dalykus apie ryšius su jais ir dovanotus automobilius. Netrukus jis mirė Tardymo izoliatoriaus kameroje.
Oficialiai mirties priežastimi nurodyta ūmiai išsivysčiusi kepenų cirozė. Prieš mirtį R. Šiukšta kameros draugams esą papasakojo ir apie šiurpius nusikaltimus. Jis teigė, kad vykdamas pirkti automobilių kartais pasiimdavo turtingą pakeleivį, kurį kelyje nužudydavo. Kūną vyras supjaustydavo ir degindavo lietlempe, kol nebelikdavo galimybės aukos atpažinti.
Kaulus ir mėsos likučius jis užkasdavo. Pašnekovai pasakojo, kad R. Šiukšta gyrėsi kūną sudegindavęs itin taupiai – esą tam pakakdavę 2–3 litrų benzino.
Jis taip pat kalbėjo apie kitokias apgaules. Kai verpalus ar megztinius parduodavo kitam spekuliantui, keliems jauniems pagalbininkams ir sargybiniams liepdavo pirkėją sekti. Vėliau šie naktį pavogdavo jo įsigytas prekes. R. Šiukšta žinojo, kad apiplėštas spekuliantas į miliciją nesikreips.
Po R. Šiukštos mirties jo legendinis turtas greitai išnyko. Teismas konfiskavo namą ir jame rastą auksą. Našlei teko išgyventi sunkų laikotarpį – vienu metu ji net vogdavo iš parduotuvių, o sūnus pradėjo bendrauti su narkomanais. Šiandien R. Šiukštą daugiausia prisimena vyresni šiauliečiai.
Milicininką nužudė iš neapykantos sistemai
Iki pat Nepriklausomybės Šiauliuose buvo gana ramu. Dauguma žmogžudysčių kilo dėl buitinių konfliktų. Išimtis – 1982 metų rudenį įvykęs kriminalinės milicijos kapitono Zigmo Meškausko nužudymas.
Vagis Antanas Vitkus, pravarde Riškus, pareigūną pasivijo gatvėje ir mirtinai sumušė. Teigiama, kad taip jis reiškė neapykantą ne konkrečiam milicininkui, o visai milicijos sistemai. Už tokį tuo metu beprecedentį nusikaltimą Riškus buvo sušaudytas.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kartu su ekonomine suirute, teisėtvarkoje išryškėjo teisinis nihilizmas. Dešinieji politikai jį skatino, o kairieji vengė prieštarauti, kad nebūtų apkaltinti komunizmu. 1990 metais Šiaulių krašto apsaugos instruktorius Žilvinas Razminas užpuolė netoli miesto esančio kolūkio partinę sekretorę J. Kučinskienę. Jis atėmė iš jos kažkokius parašus už vieningą SSRS ir grasino moterį pakarti.
Už šį išpuolį Ž. Razminas nenubaustas, todėl netrukus jo veiksmai tapo dar įžūlesni.
Bylos, kurių šešėlis siekė politiką
Dar nespėjus nurimti po 1991 metų sausio 13-osios įvykių Vilniuje pralieto kraujo atgarsiams, sausio 15-ąją ginkluotas Ž. Razminas apiplėšė Šiaulių miesto muziejų. Jis pagrobė kelis Antrojo pasaulinio karo ginklus, esą reikalingus Parlamento gynybai. Tačiau ginklai buvo netinkami naudoti, be to, juos buvo galima gauti teisėtais būdais.
Vėliau imta svarstyti, kad Ž. Razmino ir kitų ultrapatriotų išpuolius galėjo paskatinti KGB. Laimė, Rusijos imperinės jėgos struktūros nepasinaudojo šia situacija, kad mažai respublikai suduotų „geležiniu kumščiu“. Tuo metu įbauginti ir sutrikę muziejininkai kreipėsi į Vilnių, tačiau atsako nesulaukė.
Po kelių mėnesių, 1991 metų gegužę, Šiauliuose per ką tik iš LKP susikūrusios LDDP mitingą nugriaudėjo keli sprogimai. Buvo sužeista moteris. Policijos tyrimas vėl krypo Ž. Razmino aplinkos link, tačiau tyrimo medžiagos ir renginio vaizdo kasečių pareikalavo tuo metu A. Paulausko vadovaujama Generalinė prokuratūra. Tuo viskas ir pasibaigė.
Dar viena garsiai nuskambėjusi kriminalinė-politinė byla Šiauliuose kilo 1992 metų vasarį. Soduose netoli miesto policija aptiko iš SSRS karinio dalinio pavogtas 51 dėžę su 5 000 sviedinių, iš kurių keli šimtai buvo reaktyviniai. Šiaulių rajono vyriausiasis prokuroras leido sprogmenis grąžinti SSRS kariams, ir tai buvo padaryta.
Policija tyrė ne tiek pačią vagystę, kiek mėgino nustatyti pareigūną, žiniasklaidai pranešusį apie skandalą. Po dviejų dienų vidaus reikalų ministras P. Valiukas nurodė spaudai, ne tik Šiaulių, nebeskelbti policijos suvestinių. Netrukus jis pareiškė, kad Lietuvoje mafijos nėra, o egzistuoja tik organizuotos nusikaltėlių grupės, su kuriomis paskelbtas karas.
Sprogmenų vagystės tyrimas taip pat buvo sustabdytas sostinėje. Nors patriotai tvirtino, kad sviediniai pavogti Lietuvos gynybai, vienas iš tuometinių Šiaulių policijos vadovų korespondentui neseniai sakė, jog dalį jų, regis, jau buvo spėta parduoti čečėnams.
