Artimiausiais metais Saulėje gali įvykti keli ypač stiprūs žybsniai, galintys Žemėje sukelti geomagnetines audras. Moksliniai vertinimai rodo, kad didesnio Saulės aktyvumo laikotarpiai gali pasireikšti 2027 ir 2028 metais.
Tokie reiškiniai potencialiai trikdytų palydovų veiklą, radijo ryšį ir elektros tinklus. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra konkrečios katastrofos prognozė – kol kas kalbama tik apie didesnę ekstremalių įvykių tikimybę.
Nors po 2024 metų rudenį pasiekto Saulės aktyvumo maksimumo bendras aktyvumas pamažu slūgsta, mokslininkai neatmeta, kad stipriausi dabartinio ciklo žybsniai dar gali būti ateityje.
Lenkijos meteorologijos portalas „TwojaPogoda.pl“ skelbia, kad 2025–2026 metais publikuotuose dviejuose tyrimuose buvo nagrinėjama, kada tikėtini ypač galingi Saulės žybsniai ir kokia jų tikimybė.
Abiejų darbų autoriai rėmėsi ankstesnių Saulės aktyvumo ciklų duomenimis ir ieškojo laikotarpių, kai itin stiprių žybsnių tikimybė būdavo didesnė.
Aktyvumas mažėja, tačiau pavojingiausi žybsniai dar galimi
Saulės aktyvumas paprastai kinta maždaug 11 metų ciklais. Jų metu Saulės paviršiuje keičiasi dėmių skaičius, o kartu svyruoja žybsnių ir kitų aktyvumo reiškinių dažnis.
Dabar vyksta 25-asis Saulės aktyvumo ciklas, kurio maksimumas buvo pasiektas 2024 metais.
Po maksimumo Saulės dėmių dažniausiai mažėja, tačiau tai nereiškia, kad itin galingi žybsniai tampa neįmanomi. Ankstesnių ciklų stebėjimai parodė, kad bendram aktyvumui slūgstant Saulėje vis dar gali susidaryti sudėtingos magnetinės struktūros, sukeliančios didelius energijos išsiveržimus.
Šį reiškinį analizavo Baolino Tano vadovaujama mokslininkų grupė. Tyrėjai išnagrinėjo keturių ankstesnių ciklų duomenis, apimančius laikotarpį nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurio.
Jie palygino stipriausių žybsnių skaičių bei intensyvumą su ankstesnių Saulės aktyvumo minimumų charakteristikomis. Remdamiesi nustatytais statistiniais ryšiais, mokslininkai sudarė galimų ekstremalių žybsnių prognozę dabartiniam ciklui.
Pagal vieną modelį gali įvykti penki X10 ribą viršijantys žybsniai
B. Tano ir jo kolegų skaičiavimais, per visą 25-ąjį Saulės aktyvumo ciklą gali įvykti maždaug penki žybsniai, kurių stiprumas viršytų X10 klasę. Du iš jų, kaip manoma, galėtų peržengti ir X14,3 lygį.
Saulės žybsniai pagal rentgeno spinduliuotės intensyvumą skirstomi į kelias klases. X klasė reiškia pačius stipriausius reiškinius, o skaičius šalia raidės nurodo jų intensyvumą. Pavyzdžiui, X10 žybsnis pagal naudojamą skalę yra dešimt kartų intensyvesnis už X1.
Šis modelis rodo, kad dalis itin stiprių žybsnių galėtų pasireikšti po 2027 metų pavasario. Galingiausias prognozuojamas reiškinys galėtų įvykti maždaug 2028 metų gegužę.
Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad šių datų negalima laikyti tiksliomis. Prognozė paremta gana nedideliu ankstesnių ciklų skaičiumi, todėl nustatyti dėsningumai ateityje gali nepasikartoti.
Kitas tyrimas didesnę riziką išskiria iki 2027 metų rudens
Velasco Herreros vadovaujama tyrėjų grupė taikė kitokį metodą. Mokslininkai išanalizavo beveik 50 metų Saulės rentgeno spinduliuotės stebėjimus ir nustatė du pasikartojančius aktyvumo ritmus – maždaug 1,7 metų bei septynerių metų trukmės.
Jų vertinimu, šių svyravimų sutapimas gali padidinti ypač stiprių Saulės žybsnių tikimybę.
Tyrime ekstremalūs reiškiniai vadinami S klasės žybsniais, kurių intensyvumas viršija X10 lygį. Tai yra šiame tyrime naudojamas žymėjimas, o ne atskira įprastos standartinės Saulės žybsnių klasifikacijos klasė.
Be to, buvo nagrinėjama, kaip Saulės aktyvumas pasiskirsto skirtingose jos paviršiaus srityse. Remdamiesi šiais duomenimis, tyrėjai išskyrė du laikotarpius, kai tikimybė gali būti didesnė.
Vienas iš jų jau baigiasi, o kitas prognozuojamas iki 2027 metų rudens. Taigi abu tyrimai leidžia manyti, kad ypač stiprūs žybsniai galimi ir jau praėjus Saulės aktyvumo maksimumui.
Ar Saulės audra Lietuvoje galėtų išjungti elektrą?
Vienas rimčiausių pavojų, siejamų su ekstremaliais Saulės reiškiniais, yra elektros tiekimo sutrikimai.
Stiprų Saulės žybsnį kartais lydi vainikinės masės išmetimas – į kosmosą paskleidžiami dideli įelektrintų dalelių ir magnetinio lauko struktūrų kiekiai. Jei ši medžiaga pasiekia Žemę ir tinkamai sąveikauja su jos magnetiniu lauku, kyla geomagnetinė audra.
Per ją magnetinio lauko svyravimai gali sukelti elektros sroves ilguose laidininkuose, taip pat aukštos įtampos perdavimo linijose. Per ypač stiprias audras tokios srovės gali trikdyti elektros tinklus ir pakenkti transformatoriams.
Vis dėlto galimą riziką būtina atskirti nuo konkrečios prognozės. Šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad 2027 ar 2028 metais Lietuvoje dėl Saulės audros tikrai nutrūks elektros tiekimas.
Net ir labai stiprus Saulės žybsnis nebūtinai sukels didelę geomagnetinę audrą Žemėje. Tam įtakos turi tai, ar išmesta medžiaga bus nukreipta mūsų planetos link ir kokios bus jos magnetinės savybės. Galimi padariniai taip pat priklausys nuo elektros infrastruktūros atsparumo bei taikomų apsaugos priemonių.
Rizika palydovams ir ryšiui, o Lietuvai – įspūdingos pašvaistės
Stiprios Saulės audros gali paveikti ne tik elektros tinklus, bet ir palydovus, navigacijos sistemas bei radijo ryšį.
Saulės spinduliuotė gali sutrikdyti aukšto dažnio radijo ryšį, o geomagnetinės audros – sumažinti palydovinės navigacijos tikslumą. Tai ypač svarbu aviacijai, jūrų transportui ir kitoms sritims, kuriose būtinas patikimas ryšys bei tikslus vietos nustatymas.
Palydovų elektronikos sistemoms pavojų gali kelti įelektrintos dalelės. Be to, per stiprias geomagnetines audras žemoje Žemės orbitoje gali padidėti atmosferos pasipriešinimas, todėl orbitų palaikymas taptų sudėtingesnis.
Kita vertus, tokie reiškiniai gali sukurti įspūdingas šiaurės pašvaistes. Geomagnetinės audros metu įelektrintos dalelės sąveikauja su Žemės atmosferos dujomis ir sukelia spalvingą švytėjimą.
Dažniausiai pašvaistės matomos aukštose platumose, tačiau stipri audra jų matomumo zoną gali gerokai išplėsti į pietus. Tokiu atveju pašvaistę būtų galima stebėti ir Lietuvoje. Per itin ekstremalias audras ji gali pasirodyti net neįprastai žemose geografinėse platumose.
Vis dėlto stebėjimo galimybę lems ne vien geomagnetinis aktyvumas, bet ir debesuotumas, paros metas bei šviesos tarša.
Tikslios audros datos mokslininkai numatyti negali
Naujausi tyrimai padeda nustatyti laikotarpius, kai ekstremalių Saulės žybsnių tikimybė gali būti didesnė, tačiau konkrečių įvykių prieš vienus ar dvejus metus patikimai prognozuoti neįmanoma.
Mokslininkai gali stebėti aktyvias Saulės sritis ir vertinti artimiausių dienų žybsnių tikimybę. Įvykus vainikinės masės išmetimui, specializuotos kosminių orų tarnybos gali prognozuoti galimą jo poveikį Žemei.
Tačiau ilgalaikiai statistiniai modeliai negali patikimai nustatyti tikslios būsimos geomagnetinės audros datos, jos stiprumo ar konkrečių padarinių atskiroje valstybėje.
Todėl 2027–2028 metus šiuo metu reikėtų vertinti kaip moksliniuose tyrimuose išskirtą galimai didesnio aktyvumo laikotarpį, o ne patvirtintą artėjančios katastrofos datą.
Šaltinis – „TwojaPogoda.pl“, remiantis B. Tano ir Velasco Herreros vadovaujamų mokslininkų tyrimais.
