Laidotuvės artimiesiems yra vienas jautriausių atsisveikinimo etapų, kuriame svarbią vietą dažnai užima giedotojai. Tačiau šis darbas reikalauja ne tik muzikinių įgūdžių, bet ir gebėjimo prisitaikyti prie skirtingų šeimų pageidavimų bei išmanyti laidotuvių papročius.
58-erių Raseinių gyventojas Robertas Kubilinskas laidotuvėse gieda jau ne vienerius metus, nors pagrindinis jo darbas – prekyba turguje. Naujienų portalui tv3.lt jis papasakojo, kaip įsitraukė į šią veiklą, kaip per laiką pasikeitė atsisveikinimo tradicijos ir kokie papročiai dar išlikę.
Į laidotuvių giedojimą atvedė muzika
Roberto kelias prasidėjo nuo muzikos. Dar praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje jis grojo dūdomis. Tuo metu giedotojai ir muzikantai paprastai dirbdavo atskirai.
Vėliau dūdų populiarumas sumažėjo, o jų vietą užėmė kiti instrumentai. Muzikantai pradėjo dirbti poromis, o prie laidotuvių giedojimo Robertas sugrįžo maždaug prieš 15 metų.
Dabar vyras laidotuvėse groja vargonais ir gieda kartu su bičiuliu, kuris taip pat anksčiau muzikavo. Pasak Roberto, į šią sritį patekti nėra paprasta: reikia ne tik mokėti groti ar giedoti, bet ir suprasti laidotuvių eigą bei tradicijas.
Giedojimas laidotuvėse jam yra papildomas užsiėmimas. Kadangi užsakymų skaičius priklauso nuo gaunamų skambučių, pajamos nėra pastovios.
Viena tradicija lietuvių laidotuvėse nyksta
Per daugelį metų Robertas pastebėjo, kad laidotuvių papročiai keičiasi. Anksčiau atsisveikinimuose dažnai skambėdavo tradicinės giesmės, būdavo giedamas rožančius, o dabar šeimos vis dažniau pageidauja trumpesnių apeigų ir kitokios muzikos.
Kai kurie artimieji prašo atlikti dainas, labiau primenančias romansus nei religines giesmes. Robertas sako, kad žmonės jas neretai palaiko naujoviškomis giesmėmis, nors iš tiesų tai yra dainos.
Ypač retai dabar prašoma giedoti rožančių. Ši tradicija dažniau išlieka vyresnių žmonių laidotuvėse, o dalis jaunesnės kartos giedotojų jo jau nebemoka.
Dažniausiai artimieji nori, kad atsisveikinimas neužsitęstų. Giedotojai kviečiami ne tik į laidotuves, bet ir prie kapo ar per gedulingus pietus, tačiau papildomų pageidavimų, anot Roberto, paprastai būna nedaug.
Žemaitijoje dar galima išgirsti senųjų papročių
Laidotuvių papročiai skiriasi ir priklausomai nuo vietovės. Robertas pastebi, kad Žemaitijoje, ypač Telšių krašte, dar galima sutikti senųjų tradicijų: ten išlikęs giedojimas dūdomis, o apeigos dažnai trunka ilgiau.
Raseiniai, kuriuose jis gyvena, yra tarsi tradicijų sandūroje. Pats vyras šį kraštą apibūdina kaip esantį tarp Žemaitijos ir ne Žemaitijos, todėl čia dar galima rasti senųjų žemaitiškų papročių.
Vienas tokių pavyzdžių – stacijos, kai einama aplink bažnyčią. Kitose vietose, pasak Roberto, šio papročio žmonės jau nebeatlieka ir net ne visada žino, kas tai yra.
Vyras mano, kad laikui bėgant dalis šių tradicijų gali išnykti. Žmonėms renkantis trumpesnes apeigas, senieji papročiai pamažu traukiasi.
Yra giedojęs ir liuteronų bei stačiatikių laidotuvėse
Nors dažniausiai Robertas dalyvauja katalikiškose laidotuvėse, jam yra tekę groti ir per liuteronų bei stačiatikių atsisveikinimo apeigas. Tokiose situacijose tenka atsižvelgti į kitokias tikėjimo tradicijas ir prisitaikyti prie apeigų.
Vieną įsimintiniausių atvejų vyras prisimena iš kelionės už Vilniaus. Velionė dar būdama gyva buvo išreiškusi norą, kad jos laidotuvėse skambėtų dūdos, todėl Robertas su bičiuliu atvyko groti būtent jomis.
Apeigose dalyvavęs popas paprašė jų pagiedoti ir pagroti. Jis atliko savo pareigas, o muzikantai – savo, todėl, pasak Roberto, visi liko patenkinti.
Pašnekovas pabrėžia, kad tokiais atvejais svarbiausia susikalbėti su apeigoms vadovaujančiu dvasininku ir įgyvendinti artimųjų pageidavimus.
Sunkiausia, kai tenka atsisveikinti su jaunais žmonėmis
Per laidotuves Robertas stengiasi susikoncentruoti į darbą ir nepasiduoti emocijoms. Vis dėlto kai kurie atsisveikinimai įsimena labiau, ypač tada, kai miršta jaunas žmogus.
Vyras prisimena atvejį, kai teko dalyvauti motociklu avariją patyrusio jaunuolio laidotuvėse. Tokios situacijos, jo teigimu, būna ypač sunkios.
Laidotuvių atmosferai įtakos turi ir artimųjų elgesys. Kai žmonės susikaupia, sėdi ir liūdi, giedojimas skamba visai kitaip. Tačiau kartais susirinkusieji kalbasi, šnabždasi ir nekreipia dėmesio į apeigas.
Uždarbis priklauso nuo skambučių
Robertas sako, kad iš laidotuvių giedojimo pragyventi būtų sunku. Už vieną maždaug dviejų valandų darbo dieną paprastai galima gauti daugiau nei 100 eurų, tačiau galutinė suma priklauso nuo kelionės.
Užsakymų srautas nėra pastovus: kartais kelias savaites nebūna nė vieno skambučio, o kartais per trumpą laiką susisiekia keli žmonės. Be to, vienu metu priimti visų užsakymų neįmanoma.
Dėl šio nepastovumo laidotuvių giedojimas Robertui lieka papildoma veikla šalia prekybos turguje. Nors vyras turi daug patirties ir mato, kaip keičiasi atsisveikinimo papročiai, vien iš giedojimo pragyventi, jo teigimu, nebūtų įmanoma.
