Ilgėjant rudens vakarams ir artėjant Visų Šventųjų bei Vėlinių dienoms, dažnas prisimena išėjusius artimuosius. Tačiau UAB „Laidojimo paslaugų centro“ tanatopraktikui Vitaliui Dauparui mirtis ir pagarba mirusiajam yra kasdienio darbo dalis.
Jau metus šį darbą dirbantis Vitalis atlieka skrodimus, prausia, aprengia ir padažo mirusiuosius. Taip žmonės paruošiami paskutiniam atsisveikinimui su artimaisiais ir amžinajai kelionei.
Portalui tv3.lt jis papasakojo apie profesijos užkulisius: situacijas, kurios daugeliui kelia baimę ar lieka nematomos. Tanatopraktikas atsakė, ar mirusieji gali sukrutėti, skleisti garsus ir ar jo darbas persikelia į naktinius sapnus.
Šis pokalbis yra naujo tv3.lt straipsnių ciklo „Už kadro“ dalis. Jame portalas pristato įvairias profesijas ir žmones, pasirinkusius skirtingus karjeros kelius, taip pat pasakoja apie tai, ko iš šalies dažnai nematome.
Susidomėjimas mirties tema prasidėjo dar vaikystėje
Vitalis pasakojo, kad mirtis, kaip neišvengiama gyvenimo dalis, jį domino nuo mažens. Tuomet ji atrodė apgaubta paslapties, todėl smalsumas nuolat skatino galvoti, kas slypi anapus.
Pirmą kartą su mirtimi jis susidūrė vaikystėje, viešėdamas pas močiutę. Radęs žiurkės nudobtus viščiukus, berniukas nusprendė juos palaidoti. Vėliau kiekvienam nugaišusiam gyvūnėliui jis surengdavo laidotuves.
Studijuodamas vadybą kolegijoje Vitalis turėjo parengti verslo planą. Rinkdamasis įmonės idėją, jis pasirinko laidojimo paslaugų verslą, nes ši tema jam pasirodė įdomesnė.
Pašnekovas taip pat mėgo vaikščioti po kapines ir jose matė savitą estetiką. Nuo jaunystės jis klausėsi sunkiosios muzikos ir, kaip pats sakė, „pankavo“.
Tanatopraktiko profesija Vitalį patraukė noru suprasti, kaip viskas vyksta iš arti. Jis norėjo ne tik administruoti procesus, su kuriais buvo susidūręs ankstesniame darbe, bet ir tiesiogiai prisidėti prie žmogaus paruošimo.
Tuo metu jo gyvenime buvo metas keisti kryptį. Šioje srityje dirbo ilgametis bičiulis, kuriam Vitalis buvo užsiminęs, kad atsiradus galimybei norėtų išbandyti save. Prieš metus atsilaisvinus vietai, draugas jam paskambino ir pakvietė dirbti. Taip prasidėjo jo tanatopraktiko kelias.
Pirmosiomis dienomis mirusieji Vitaliui nekėlė nejaukumo. Daugiau nerimo jis jautė dėl to, ar tinkamai atliks užduotis. Kolegoms nuraminus ir padėjus, vyras į darbą įsitraukė, tačiau ir dabar kartais tenka imtis dar neatliktų užduočių, todėl kyla abejonių, ar viskas pavyks.
Kaip atrodo įprasta tanatopraktiko darbo diena?
Darbas Vitaliui prasideda 8 valandą ryto. Pirmiausia jis prie kompiuterio patikrina, kokios užduotys laukia. Kadangi įmonė turi ne vieną padalinį, darbai valdomi per centralizuotą sistemą: joje matyti užsakymų skaičius ir terminai, iki kada žmones reikia paruošti.
Vėliau darbuotojai įsitikina, ar vietoje yra viskas, ko reikės: kūnas, karstas ir drabužiai. Įprastai dirbama dviese, todėl su kolega aptariamas dienos planas. Vadybininkas taip pat nurodo, kuriuos užsakymus būtina atlikti pirmiausia, ypač kai kūną planuojama vežti į kitą miestą.
Sudėliojęs darbus, Vitalis imasi praktinės dalies. Pirmiausia jis nueina prie šaldytuvo ir pasiima maiše esantį kūną.
Atsegus maišą įvertinama tikroji situacija. Nors informacija apie mirties aplinkybes paprastai būna pateikta, realybėje kūno būklė gali būti pasikeitusi. Pavyzdžiui, dokumentuose nurodyta patamsėjusi veido oda gali atrodyti šviesesnė, jei iš vakaro galva buvo pakelta ir kraujas nutekėjo nuo veido, arba nutikti priešingai.
Tuomet mirusysis perkeliamas į specialias patalpas. Vienoje jų kūnas plaunamas ir ruošiamas, kitoje žmogus aprengiamas, atliekamas makiažas ir užbaigiami paruošimo darbai.
Didžiausią įspūdį palieka vaikų ir savižudybių atvejai
Vitaliui labiausiai emociškai sunkios yra vaikų, jaunų žmonių ir savižudybių aukų mirtys. Garbaus amžiaus žmogaus mirtis dažnai suvokiama kaip natūrali gyvenimo ciklo dalis, tačiau jaunų žmonių ar vaikų netektys sukelia beprasmybės jausmą ir gailestį dėl dar nepatirto bei neįgyvendinto gyvenimo.
Savižudybių atvejai taip pat verčia susimąstyti, kas žmogui nutiko, ką jis išgyveno ir kodėl priėmė tokį sprendimą. Vitalis prisiminė neseniai matęs stiprų, sveikai atrodantį vyrą ir svarstęs, kas galėjo jį paskatinti taip pasielgti. Tokios situacijos, jo teigimu, stipriai paliečia.
Sunkią darbo dieną tanatopraktikas pirmiausia sieja su dideliu užsakymų skaičiumi. Šis darbas fiziškai reikalauja daug jėgų: tenka kilnoti ir judinti kūnus, vaikščioti bei atlikti daugybę procedūrų.
Dar daugiau pasiruošimo prireikia dirbant su didelio svorio žmonėmis. Tokie darbai užtrunka ilgiau, kūną sunkiau pakelti ir perrengti. Jei per vieną dieną pasitaiko keli panašūs atvejai iš eilės, darbo diena tampa itin sunki.
