Marijampolėje veikę vadinamieji „Raikinai“ ilgą laiką buvo laikomi viena įtakingiausių miesto nusikalstamų grupuočių. Jos lyderiais vadinti Raimondas Burba, pravarde Raikinas, ir N. K., dar vadinamas Tryduku arba Stalčiumi.
1995 metais abu vyrai, be kitų nusikaltimų, buvo kaltinami nusikalstamos gaujos organizavimu ir jos veikla. Vis dėlto teisme nepavyko įrodyti, kad „Raikinai“ atitiko organizuotos grupuotės požymius: nebuvo nustatyta bendra kasa, griežtas pareigų pasiskirstymas, reguliarūs susirinkimai ar kiti tokio pobūdžio susivienijimams būdingi bruožai.
Apie šią grupuotę kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose rašyta 2003 metais.
Grįžęs iš įkalinimo vietos pateko į policijos akiratį
Marijampolės policija R. Burba vėl susidomėjo netrukus po jo sugrįžimo į miestą 1992 metų rudenį. Iki tol jis su bendrais buvo nuteistas dėl stambios vagystės iš tuometinio Putliųjų verpalų fabriko ir turėjo kalėti ketverius metus, tačiau į laisvę grįžo atlikęs kiek daugiau nei pusę bausmės.
Pasakojama, kad iš pradžių R. Burba veikė kartu su Arūnu Jakštu ir jo aplinka. Asmenys, policijos laikyti liudininkais ar nukentėjusiaisiais automobilių vagysčių bei chuliganizmo bylose, po susitikimų su šiais vyrais kardinaliai pakeisdavo parodymus. Pareigūnams tai kėlė ir rūpesčių, ir klausimų.
Vėliau aplink Raikiną susibūrė savi pasekėjai, kuriems su „Jakštais“ buvo nepakeliui. Pareigūnai prisimena, kad R. Burba kartais pats drausmindavo brutaliai besielgiančius skustagalvius. „Jakštų“ aplinkos nariui Benderiui po eilinių muštynių gatvėje jis esą ne kartą aiškino, kad norint išvengti policijos dėmesio gyvenime reikia elgtis kuo santūriau.
Tokiu elgesiu Raikinas galėjo pelnyti kitų nusikaltėlių pagarbą. Taip pat buvo kalbama, kad jis mėgo pasigirti ryšiais su Kauno „šeimomis“ ir net vadino save Kauno paskirtu Marijampolės gubernatoriumi.
Automobilio sprogimas liko neišaiškintas
R. Burba su savo aplinka – Tryduku, Rimantu Leonavičiumi-Ruoniu, Raimondu Stebuliausku-Rolke ir kitais – reketavo smulkiuosius Marijampolės verslininkus, siūlydami jiems savo „stogą“. „Tvarka“ buvo palaikoma ir automobilių turguje. Kai kurie verslininkai, norėdami sumažinti reikalaujamą mėnesinę duoklę, kreipdavosi į pažįstamus, palaikiusius ryšius su „Raikinais“.
Ketindami kreiptis į policiją verslininkai neretai persigalvodavo. Jau kitą vakarą jų namuose pasirodydavo Raikino parankiniai. Iš pažiūros mandagūs, brangiais kvepalais ir masyviomis grandinėmis pasipuošę vyrai užsimindavo apie šeimos ateitį ir gražiai augančius vaikus.
Verslininkai dėl to įtarė teisėsaugą nutekinant informaciją, tačiau pareigūnai kaltinimus atmetė. Jų teigimu, gavus pareiškimą įtariamasis būdavo kviečiamas į policiją ir supažindinamas su kaltinimais, todėl reketuotojas pats galėdavo suprasti, kas į jį kreipėsi ir dėl ko.
„Raikinai“ mėgino pelnytis ir iš didesnių miesto verslininkų. Šie, nenorėdami samdyti nepažįstamų gatvės vyrų „stogo“, ėmėsi papildomos asmens ir įmonių apsaugos. Pareigūnai neatmetė galimybės, kad 1993 metais Marijampolėje įvykę ir neištirti sprogimai galėjo būti reketuotojų atsakas nepaklususiems verslininkams.
1993 metų balandžio 2-osios priešpietę sprogimas nugriaudėjo Geležinkelio gatvėje, daugiabutyje, kurio butą su šeima nuomojosi R. Burba. Tą rytą sprogo jo automobilis „Audi 80“, kai vyras į jį ką tik buvo įsėdęs. Raikinas spėjo nuvažiuoti vos apie dešimt metrų. Automobilis virto metalo laužo krūva, o aplinkiniuose dviejuose daugiabučiuose išdužo langai. R. Burba buvo sunkiai sužeistas, jam amputuota viena koja.
Tyrimą dėl pasikėsinimo nužudyti atlikę pareigūnai R. Burbą laikė nukentėjusiuoju, tačiau jis nieko nekaltino ir su teisėsauga nebendradarbiavo. Nustatyta tik tai, kad sprogmuo buvo pritvirtintas po automobilio kapotu. Iki šiol neįvardyti nei išpuolio organizatoriai, nei vykdytojai. Buvo spėliojama, kad sprogimą galėjo surengti konkurentai, konfliktavę dėl įtakos sferų.
Netekęs kojos lyderis atsidūrė teisiamųjų suole
Kol R. Burba gydėsi ligoninėje, daugumą grupuotės reikalų tvarkė jo žmonos tuometinis svainis Juozas Viliūnas, pravarde Teofilė, taip pat Trydukas, Rolkė, Ruonis ir Raikino pusbrolis Edgaras Krunkauskas-Raikinukas. Žinoma atvejų, kai iš verslininkų surinktos duoklės buvo nešamos net į ligoninę.
Pareigūnų teigimu, E. Krunkauskas padarė klaidą, kai, rinkdamas pinigus iš valiutos keitėjų, dalį jų pasisavino ir apie tai Raikinui nepranešė. Sužinojęs apie tai, R. Burba pasikvietė pusbrolį į ligoninę, jį išbarė, „auklėjo“ ir pašalino iš grupuotės.
Po sprogimo praėjus vos keturiems mėnesiams, vienakojis R. Burba su draugais vakarojo populiariame „Algos“ restorane. Kilus konfliktui su barmenu, į įvykį įsikišo tame pačiame pastate buvusio banko apsaugos policininkai. Jie paleido kelis įspėjamuosius šūvius.
Per incidentą R. Burba pasipriešino pareigūnams: vienam smogė į galvą, o kitam, bandžiusiam neleisti jam pasišalinti iki policijos atvykimo, sudavė ramentu.
Už tai vyras buvo suimtas. Po pusantro mėnesio į areštinę pateko ir vienas pagrindinių jo parankinių Trydukas. Jis sulaikytas pagal Prevencinio sulaikymo įstatymą ir apkaltintas turto prievartavimu. Keli kiti įtariami grupuotės nariai nuo pareigūnų pasislėpė.
R. Burba už pasipriešinimą pareigūnams ir verslininkų reketavimą nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo. Kaltinimus, ypač susijusius su reketu, neigęs vyras teisme pareiškė, kad vieno smulkaus verslininko duoklės negalėjo imti, nes šį žmogų esą reketavo A. Jakštas. Tame pačiame procese N. K. pripažintas kaltu dėl reketo ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Kitų „raikinų“ byla buvo atskirta, o kaltinimo dėl gaujos sukūrimo įrodyti nepavyko.
Vėliau nuteistas ir R. Burbos pusbrolis E. Krunkauskas-Raikinukas. Už turto prievartavimą ir chuliganizmą jam skirta pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausmė. Teismas nustatė, kad laikotarpiu, kai po automobilio sprogimo Raikinas gulėjo ligoninėje, E. Krunkauskas iš turgaus prekeivių, turėjusių kioskus, kas mėnesį rinko po 50 litų.
Verslininkams jis gyrėsi „šefuojantis“ vienuolika „taškų“ ir rodė užrašų knygelę, kurioje esą buvo surašytos jo saugomų žmonių pavardės.
Nuo reketo – prie legalaus verslo
Iš kolonijos R. Burba grįžo 1999 metų pradžioje. Marijampolėje buvo kalbama, kad neįgalų, tačiau valdingą, ramų ir savo veiksmus gerai apgalvojantį lyderį globoja buvę bei nauji parankiniai. Netrukus jis įsigijo kojos protezą ir mieste galėjo vaikščioti taip, kad atrodė esąs visiškai sveikas.
Vėliau buvęs reketininkas Marijampolėje įsteigė neįgaliųjų klubą „Siekis“. Jis noriai pasakodavo vietos žiniasklaidai apie klubo narių sporto laimėjimus, tačiau vengdavo kalbėti apie savo praeitį ir gyvenimą po kolonijos. Naujiems pažįstamiems R. Burba palikdavo ramaus ir kuklaus žmogaus įspūdį.
Jo aplinkoje buvo minimi Vitalijus Janulis, vadintas Hansu ir įvardytas „Siekio“ buhalteriu, Remigijus Berneckas, Robertas Jakštys-Robė ir Darius Abraitis. ONTT pareigūnų duomenimis, prie Raikino buvo priskiriama apie 30 policijai dėl kriminalinės veiklos žinomų asmenų. Kai kurie jų pastebėti bendraujantys su garsiuoju Šiaulių Baraniu ar Kauno Henyte. Pats R. Burba tuo metu vadintas „Siekio“ pirmininko pavaduotoju.
2000 metais „Raikinai“ pradėjo siekti legalizuoti nusikalstamu būdu gautas ir gaunamas lėšas. Šiuo tikslu buvo įkurta UAB „Blakštas“. Kaip rašyta spaudoje, nesulaukusi teisėsaugos susidomėjimo, grupuotė, laikyta viena finansiškai stipriausių ir geriausiai organizuotų, ėmėsi kito žingsnio – nekilnojamojo turto privatizavimo.
Pareigūnai neneigė suprantantys, kad buvę nusikaltėliai gali naudoti „nešvarius“ pinigus, tačiau naują turtą įsigyja teisėtai ir pagal įstatymus.
Marijampoliečių dėmesį ypač patraukė miesto centre Raikino aplinkos žmonių vardu įsigytas ir įkurtas restoranas „Egzotika“, garsėjęs kiniškais patiekalais. Mieste apie jį buvo kalbama kaip apie „pirmą legalų banditų tašką“. Restoranas veikė neilgai, o vėliau patalpose įsikūrė kiti šeimininkai.
Teisėsaugos duomenimis, kiek vėliau įsteigta UAB „Artopolas“, kurios pagrindinė veikla buvo nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto nuoma. Įmonė taip pat registruota „Raikino“ statytinių ir giminaičių vardu. Šalia R. Burbos pavardės neretai buvo minima ir anksčiau liūdnai pagarsėjusio Marijampolės verslininko Žydrūno Buzo, kuriam tuo metu buvo 30 metų, pavardė. Jis buvo iššvaistęs indėlininkų pinigus.
R. Burbos, kaip garbingo ir pasiturinčio verslininko, įvaizdis buvo stiprinamas toliau. Vienu garsiausių ir įtakingiausių nusikaltėlių tituluotas marijampolietis buvo pastebimas žinomų miesto verslininkų ir įmonių vadovų draugijoje. Šie žmonės buvo susibūrę į futbolo klubą ir rėmė Marijampolės komandą „Sūduva“.
„Akistatos“ šaltinių teigimu, R. Burba klubui skyrė 10 000 litų. Vis dėlto buvo kalbama, kad dalis klubo narių, nenorėdami nereikalingų kalbų ar tiesiog neturėdami su juo apie ką bendrauti, jo kompanijos susitikimuose vengdavo.
R. Burba turi šeimą – sūnų ir dukrą, kurie jau buvo perkopę paauglystę. ONTT duomenimis, jis oficialiai išsiskyręs, tačiau su žmona tebebuvo kartu. Prieš pusantrų metų jo žmona policijai pranešė, kad ją dėl neaiškių priežasčių persekiojo nepažįstami žmonės: sustabdė gatvėje, uždengė galvą, įsodino į automobilį, nuvežė apie porą kilometrų kapinių link ir paleido.
Šį pareiškimą tyrę pareigūnai vėliau teigė neradę įrodymų, kad taip iš tiesų nutiko. Susijaudinusios moters pasakojimą jie linko laikyti melagingu. Pareigūnai negalėjo atsakyti, ar toks pranešimas jai buvo reikalingas dėl tam tikros taktikos, ar tai buvo liguistas išgyvenimus patyrusios moters kliedesys.
