66 proc. Latvijos gyventojų pritartų ginkluotam pasipriešinimui šalies užpuolimo atveju, tačiau patys valstybę ginti pasirengę 37 proc. žmonių. Tokius duomenis penktadienį Latvijos parlamente pristatė Saeimos analitinė tarnyba.
Tyrėja Inta Krumina nurodė, kad per praėjusį rudenį Latvijoje vykusioje apklausoje 37 proc. respondentų teigė esantys pasirengę ginti savo šalį, jei ji būtų užpulta. Estijoje taip atsakė 45 proc. gyventojų, Lietuvoje – 52 proc., o Suomijoje – 64 proc.
Latvijoje požiūris į ginkluotą pasipriešinimą buvo palankesnis nei asmeninis pasirengimas dalyvauti gynyboje. Į klausimą, ar Latvija turėtų priešintis ginklu, kad ir kas būtų agresorius, teigiamai atsakė 66 proc. apklaustųjų. Tačiau ir šis rezultatas atsiliko nuo kitų šalių: Estijoje tokią poziciją išreiškė 73 proc., Lietuvoje – 74 proc., Suomijoje – 87 proc. respondentų.
Apklausos ne visada atspindi elgesį tikro konflikto metu
I. Krumina pabrėžė, kad apklausose deklaruojamas pasirengimas nebūtinai sutampa su tuo, kaip žmonės elgtųsi prasidėjus kariniam konfliktui. Prieš plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą apie 45 proc. ukrainiečių teigė esantys pasirengę ginti savo šalį. Po invazijos šis skaičius išaugo maždaug 31 procentiniu punktu.
Latvijoje požiūris į šalies gynybą taip pat skiriasi pagal regionus. Mažiausias pasirengimas nustatytas Latgaloje – ten šalį gintų 26,5 proc. gyventojų. Šio regiono žmonės gerokai rečiau nei kitų Latvijos vietovių gyventojai pritarė ir ginkluotam pasipriešinimui užpuolimo atveju.
Skirtumų išryškėjo ir pagal namuose vartojamą kalbą. Ginklu ginti Latviją būtų pasirengę 36 proc. namuose latviškai kalbančių respondentų ir 14 proc. tų, kurie namuose kalba rusiškai.
Dar 60 proc. apklaustųjų nurodė galintys prisidėti prie šalies gynybos nekariniu būdu – remdami ginkluotąsias pajėgas.
Anot I. Kruminos, pasirengimą ginti valstybę lemia ne vienas, o daugybė veiksnių. Tarp jų – žmogaus amžius, lytis, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, pajamos ir šeiminė padėtis. Reikšmės turi ir pasitikėjimas valstybės institucijomis bei ginkluotosiomis pajėgomis, NATO saugumo garantijomis, kultūrinė ir tautinė tapatybė bei istorinė atmintis.
Tyrimas taip pat atskleidė ryšį tarp noro ginti šalį ir žinių apie visuotinę valstybės gynybą. Labiau pasiryžę ginti Latviją žmonės geriau išmano visuotinės gynybos principus ir žino, kaip elgtis krizinėmis aplinkybėmis.
I. Krumina teigė, kad viena svarbiausių šio tyrimo ir kitų šalių patirties išvadų yra ta, jog visuomenės pasiryžimas ginti valstybę nesusiformuoja staiga. Jis turi būti nuosekliai ir sistemingai ugdomas ilgą laiką – dar iki iškylant grėsmei saugumui.
