Kremlius stiprina teisinį spaudimą Baltijos šalims, o atsižvelgiant į Rusijos agresijos prieš kaimynines valstybes istoriją, šią strategiją turės vertinti ir NATO. Maskva ne kartą rėmėsi „rusakalbių apsaugos“ argumentu, kai teisino karinį įsikišimą – nuo sovietų įsiveržimo į Rytų Lenkiją 1939 metais iki visapusiškos invazijos į Ukrainą 2022-aisiais. Apie tai Stuarto Dowello straipsnyje skelbia „TVP World“.
Vilniaus universiteto mokslininkas Pavelas Lavrinecas liepos mėnesį žurnalistams sakė, kad Lietuvos rusai greičiausiai mažiausiai nori, jog jų interesus imtųsi ginti Rusija. Jo vertinimu, būtent Maskva sukūrė dalį didžiausių sunkumų, su kuriais ši bendruomenė susiduria.
Šis perspėjimas tapo ypač aktualus po Vladimiro Putino pareiškimų apie tariamai netinkamą Baltijos šalių elgesį su rusakalbiais. Rusijos vadovas teigė, kad Maskva parengė „specifinį požiūrį“ į jų apsaugą, pasitelkdama „humanitarines priemones“ ir „tarptautinę teisę“. Kadangi Rusija praeityje panašiais argumentais teisino kaimyninių šalių puolimą ir okupaciją, tokie pareiškimai vertinami itin rimtai.
NATO viešai rengiantis galimoms Rusijos provokacijoms rytiniame Aljanso flange, V. Putino retorika atskleidžia ir kitą pavojų. Maskva vėl remiasi teiginiu, kad turi teisę ginti užsienyje gyvenančius Rusijos piliečius, rusakalbius ir plačiau apibrėžtus „tautiečius“.
Rusija jau kaupia teisinę medžiagą prieš Estiją, Latviją ir Lietuvą. 1939 metų sovietų įsiveržimas į Rytų Lenkiją, 2008 metų intervencija Gruzijoje, 2014 metais įvykdyta Krymo aneksija ir 2022 metų invazija į Ukrainą rodo, kodėl tokie veiksmai reikalauja ypatingo dėmesio.
Teisinė byla gali tapti kariniu pretekstu
Liepos mėnesį bendras „Re:Baltica“, Estijos „Delfi“ ir Lietuvos LRT tyrimas atskleidė, kad Rusija kelerius metus rengė bylą prieš visas tris Baltijos valstybes Tarptautiniame Teisingumo Teisme.
Nuo 2022 metų Maskva ne kartą siuntė diplomatines notas, kuriose kaltino Baltijos šalis rusakalbių diskriminacija. Rusija samdė teisininkus, užsakė tyrimus apie rusų bendruomenes ir ragino Baltijos valstybių vyriausybes derėtis dėl tariamų tautinių mažumų teisių pažeidimų.
Maskva parengė skundą pagal Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos naikinimo, tačiau pats teisinis procesas dar nepradėtas.
Net ir nepasiekusi palankaus galutinio teismo sprendimo, Rusija galėtų gauti politinės naudos. Tarptautinė byla suteiktų jos kaltinimams matomą tribūną ir leistų ne vienus metus daryti teisinį bei diplomatinį spaudimą Baltijos šalių vyriausybėms.
Latvijos Konstitucijos apsaugos biuras perspėjo, kad Rusija teisinius argumentus gali panaudoti kaip pretekstą ir pateisinimą aktyvesnei agresyviai veiklai ar galimai konfrontacijai su NATO.
Praėjusią savaitę Sankt Peterburge, Tarptautinio jungtinio kultūrų forumo paraštėse, žurnalistams V. Putinas sakė, kad Maskva yra parengusi „specifinį požiūrį į šį klausimą“ ir ketina reaguoti „humanitarinėje srityje bei pagal tarptautinę teisę“.
Maskva kuria teisinį pagrindą veiksmams užsienyje
Teisinio pateisinimo karinėms intervencijoms Rusija ieškojo ne kartą, taip pažeisdama kitų valstybių suverenitetą.
Šios praktikos istorija siekia 1939 metų rugsėjo 17 dieną, kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Rytų Lenkiją. Maskva tuomet skelbė, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja, todėl Raudonoji armija esą privalo ginti ukrainiečius ir baltarusius. Įsiveržimas įvyko po nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimo padalyti Lenkiją.
Prieš 2008 metų karą Gruzijoje Rusija Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojams masiškai dalijo pasus. Prasidėjus konfliktui, Maskva savo veiksmus grindė atsakomybe už Rusijos piliečius. Vėliau Europos Sąjungos tyrimas sukritikavo šią „pasizacijos“ politiką, nes ji silpnino Gruzijos suverenitetą.
2014 metų kovą aneksuodamas Krymo pusiasalį V. Putinas žadėjo rusus ir rusakalbius Ukrainos gyventojus ginti „politinėmis, diplomatinėmis ir teisinėmis priemonėmis“.
Prieš 2022 metų vasario mėnesį pradėtą plataus masto invaziją į Ukrainą teisiniai pasirengimai buvo dar išsamesni.
Vasario 21 dieną V. Putinas separatistinius Donecko ir Luhansko darinius pripažino nepriklausomomis valstybėmis. Kitą dieną Maskva ratifikavo savitarpio pagalbos sutartis su šiais dariniais, o Federacijos Taryba suteikė prezidentui leidimą naudoti Rusijos pajėgas užsienyje.
Vasario 24 dieną pradėdamas invaziją V. Putinas rėmėsi šiomis sutartimis, parlamento leidimu ir JT Chartijos 51 straipsniu, reglamentuojančiu savigyną.
Tokį legalizmą sustiprino ir Rusijos vidaus institucijos. 2020 metais V. Putino įvykdyta konstitucinė reforma įpareigojo Rusiją ginti užsienyje gyvenančius „tautiečius“. Ši sąvoka suformuluota plačiai: ji apima ne tik Rusijos piliečius, etninius rusus ar rusakalbius, bet ir žmones, siejamus su Rusija istoriniais, kultūriniais ar kilmės ryšiais.
Šių metų gegužę V. Putinas pasirašė teisės aktus, leidžiančius užsienyje dislokuoti Rusijos pajėgas siekiant apsaugoti Rusijos piliečius, kuriems tam tikromis aplinkybėmis gresia užsienio baudžiamasis persekiojimas.
Baltijos šalių veikėjai paskelbti „nacių bendrininkais“
Maskvos Tverės rajono teismas 13 Baltijos šalių nacionalistų ir penkias organizacijas pripažino nacistinės Vokietijos bendrininkais, esą vykdžiusiais karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui Didžiojo Tėvynės karo metais. Apie sprendimą pranešė Maskvos teismų spaudos tarnyba.
Rugsėjį prašymą dėl tokio pripažinimo pateikė Generalinė prokuratūra. Teismas išnagrinėjo archyvinius dokumentus ir kitą medžiagą apie asmenų bei organizacijų veiklą Antrojo pasaulinio karo metais ir prašymą patenkino.
Teismo pranešime nurodyta, kad nacių Vokietijos bendrininkais pripažinti Aina-Ervina Mere, Ralfas Gerretsas, Juliusas Jennoka, Viktoras Bernhardas Arajsas, Gebertas Janovičius Cukuras, Gustavas Adolfas Celminis, Rudolfas Karlovičius Bangerskis, Voldemaras Veisas, Juozas Ambrazevičius, Juozas Lukša, Bronius Kvilikas, Algirdas Klimaitis ir Antanas Impulevičius. Toks pats statusas suteiktas organizacijoms „Omakaitse“, „Aizsargi“, „Pērkonkrusts“, „Lietuvių aktyvistų frontas“ ir „Lietuvių tautininkų sąjunga“.
Pastaraisiais metais, ypač 2024–2026 metais, Rusijos Tyrimų komitetas ir Generalinė prokuratūra masiškai kelia baudžiamąsias bylas dėl tariamo „genocido prieš tarybinius piliečius“ Didžiojo Tėvynės karo metais. Taip kuriamas teisinis pagrindas per Interpolą ieškoti Baltijos šalių piliečių – istorikų, politikų ir visuomenės veikėjų – reikalauti jų išdavimo bei daryti politinį spaudimą šioms valstybėms.
Tuo pat metu Rusijos propaganda nutyli Sovietų Sąjungos nusikaltimus, įskaitant okupaciją ir Ribentropo-Molotovo pakto sudarymą su nacistine Vokietija.
Tokiais veiksmais Maskva taip pat siekia skleisti abejones dėl Baltijos šalių istorijos. Demonstruodama „dokumentus ir teismo sprendimus“, ji tikisi susilpninti šių valstybių įvaizdį kitose šalyse, ypač tose, kurios nuo regiono istorijos yra labiau nutolusios.
Be to, dėl kolaboravimo su naciais Antanas Impulevičius SSRS buvo nuteistas mirties bausme dar 1962 metais. Tai kelia papildomų klausimų, kodėl ši tema Rusijoje vėl iškelta būtent dabar.
Ką Maskva skelbia ginanti?
Latvijoje ir Estijoje gyvena didelės rusakalbių bendruomenės, kurių daugumą sudaro sovietmečio migracijos palikuonys. Etniniai rusai sudaro apie 23 proc. Latvijos gyventojų ir 20,2 proc. Estijos gyventojų. Estijos pasienio mieste Narvoje rusų kalba yra vyraujanti.
Po dešimtmečius trukusio sovietinio dominavimo abi valstybės stiprina savo valstybines kalbas. Estija 2024 metais pradėjo laipsniškai atsisakyti mokymo rusų kalba, o visišką perėjimą numatė iki 2030 metų. Latvija sugriežtino kalbos reikalavimus švietimo sistemoje ir kai kuriems Rusijos piliečiams, siekiantiems išsaugoti teisę gyventi šalyje.
Europos Tarybos ekspertai kėlė klausimų dėl dvikalbio ugdymo ir mažumų kalbų teisių ribojimo. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas Latvijos švietimo reformą patvirtino. Teismas pripažino būtinybę „apsaugoti ir sutvirtinti latvių kalbą“ po daugiau nei 50 metų trukusios sovietinės okupacijos ir nustatė, kad reformos buvo proporcingos bei nediskriminavo rusakalbių mokinių.
Maskva šiuos ginčus vis tiek paverčia tarptautine kampanija, remdamasi pretenzija atstovauti kitų valstybių teritorijose gyvenantiems rusakalbiams, nepaisydama to, ar pačios bendruomenės tokios apsaugos pageidauja.
Ukrainos pavyzdys rodo skirtumą tarp kalbos ir lojalumo
Ukrainos atvejis parodo, kodėl kalbą ir politinį lojalumą būtina atskirti. Siekdamas sustiprinti ukrainiečių kalbą po šimtmečius trukusio jos marginalizavimo, Kyjivas apribojo rusų kalbos vartojimą švietime, administracijoje, žiniasklaidoje ir kitose viešojo gyvenimo srityse.
Venecijos komisija pripažino Ukrainos teisę skatinti valstybinę kalbą, tačiau 2019 metų vertinime padarė išvadą, kad teisės aktai neužtikrina tinkamos pusiausvyros tarp ukrainiečių kalbos stiprinimo ir mažumų kalbų apsaugos.
Vis dėlto pačių Ukrainos gyventojų nuomonė nesutampa su Maskvos bandymu kalbėti rusakalbių vardu. Šių metų gegužę ir birželį atlikta apklausa parodė, kad 78 proc. respondentų Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje nesutiko, jog rusakalbiai patiria sisteminį persekiojimą. Tarp žmonių, kurie namuose daugiausia kalbėjo rusiškai, su tokiu kaltinimu nesutiko 59 proc.
Po visapusiškos Rusijos invazijos perėjimas prie ukrainiečių kalbos paspartėjo. Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto duomenimis, gyventojų, daugiausia ukrainietiškai kalbančių namuose, dalis išaugo nuo 52 proc. 2020 metais iki 63 proc. 2025 metais. Tuo metu daugiausia rusiškai kalbančiųjų dalis sumažėjo nuo 25 proc. iki 13 proc.
Okupuotose teritorijose ukrainiečių kalba išstumiama
Rusijos elgesys su ukrainietiškai kalbančiais žmonėmis okupuotose teritorijose atskleidžia tikrąjį Maskvos požiūrį į kalbą ir mažumų teises. Liepos mėnesį „Human Rights Watch“ užfiksavo, kad okupacinė valdžia iš mokyklų pašalino ukrainiečių kalbos mokymą, o vaikai, kurie toliau mokėsi nuotoliniu būdu ukrainietiškai, buvo baudžiami.
2024 metais Tarptautinis Teisingumo Teismas nustatė, kad Rusija pažeidė rasinės diskriminacijos konvenciją dėl elgesio su ukrainiečių kalbos ugdymu okupuotame Kryme. Tai ta pati konvencija, kuria Maskva dabar ketina remtis prieš Baltijos šalis.
S. Dowello teigimu, tai sugrąžina prie P. Lavrineco perspėjimo. Rusakalbės bendruomenės gali atsidurti tarp savo valstybių vyriausybių ir kaimyninės šalies, kuri savavališkai reikalauja teisės joms atstovauti. Pavojus tas, kad iki NATO pastebės Rusijos karių sienos kirtimą, Maskva gali jau ne vienerius metus būti kūrusi argumentą, esą ji „turi visišką teisę ten būti“.
