Saugaus eismo srityje dirbu nuo 2000-ųjų. Per daugiau nei du dešimtmečius teko matyti ir sudaužytus likimus, ir beprasmes tragedijas, tačiau taip pat – daugybę gražių, pilietiškų poelgių. Labiausiai skaudina ne sugadinta technika, o tai, kaip lengvai keliuose pamirštame žmogiškumą.
Teksto autorius – Darius Kanapinskas, saugaus eismo ekspertas, Lietuvos šaulys.
Šiandien esu ne vien saugaus vairavimo mokytojas – esu ir šaulys. Mano priesaika – saugoti Tėvynę ir jos žmones. Metams bėgant vis aiškiau suprantu: tėvynės gynyba ir pilietiškumas neprasideda nuo uniformos ar ginklo. Jie prasideda kasdienybėje, ten, kur susikerta mūsų keliai – automobilyje, ant dviračio, paspirtuko, mopedo ar motociklo, taip pat žengiant per pėsčiųjų perėją.
Kelyje nėra nugalėtojų ir pralaimėtojų
Visi skubame, turime rūpesčių, jaučiame nuovargį ir stresą. Tačiau atsisėdę į kelių tonų plieno dėžę kai kurie žmonės ima elgtis taip, tarsi kelias būtų lenktynių trasa ar bokso ringas. Jie bando kitus „pastatyti į vietą“, užlįsti, pamokyti, apipypinti, parodyti nepagarbų gestą ar įrodyti savo viršenybę.
Tokiems rizikuoti mėgstantiems eismo dalyviams verta užduoti paprastą klausimą: su kuo jie kovoja?
Užvesti variklį ir paspausti akceleratorių drąsos nereikia. Greičio viršijimas, lėkimas tamsoje ar rūke ir svetimų gyvybių statymas į pavojų nėra meistriškumas. Tai – tuštybė ir egoizmas. Tikroji drąsa bei gebėjimas valdyti situaciją atsiskleidžia tada, kai žmogus sugeba suvaldyti savo ego, nepasiduoti provokacijai, praleisti kitą, atleisti akceleratoriaus pedalą ir apsaugoti suklydusį eismo dalyvį.
Niekas jūsų negerbs už tai, kad ką nors išgąsdinote, užkišote kelią, apipypinote ar įžeidėte gestu. Tačiau pagarbą pelno tas, šalia kurio kiti jaučiasi saugūs.
Pilietiškumas neturi transporto priemonės
Atsakomybė kelyje tenka ne tik vairuotojams. Pilietiškumas neturi nei vairuotojo pažymėjimo, nei konkrečios transporto priemonės.
Pėsčiasis, tamsiu paros metu į gatvę įžengiantis su tamsiais drabužiais ir be atšvaito, rizikuoja ne tik savo gyvybe, bet ir kito žmogaus reakcija bei emocine būsena. Vairuotojas tokią iš tamsos išnyrančią figūrą kartais pastebi tik paskutinę akimirką, kai sustabdyti automobilį gali būti per vėlu.
Pilietiškas pėsčiasis ar dviratininkas supranta elementarią fiziką: automobilis negali sustoti akimirksniu. Atšvaito segėjimas, akių atitraukimas nuo telefono prieš žengiant į perėją, šalmo užsidėjimas ir tinkamas užsegimas, šviesą atspindinti liemenė bei įjungti dviračio ar kitos mikrojudumo priemonės žibintai nėra teisybės įrodinėjimas. Tai pagarba sau ir aplinkiniams. Kelyje teisybė be saugumo ir atsakomybės netenka prasmės.
Vaikai mokosi ne iš žodžių, o iš mūsų elgesio
Vaikai yra jautriausia ir svarbiausia eismo dalis, mūsų ateitis. Dažnai saugaus eismo jie mokosi ne iš taisyklių knygelių ar pamokų, o stebėdami tėvus, senelius, globėjus, vyresnius brolius ir seseris, kaimynus bei praeivius.
Jeigu, laikydami vaiką už rankos, einame per gatvę degant raudonam signalui ar neleistinoje vietoje, vaikui perduodame žinią, kad taisyklės esą skirtos tik kvailiams, o rizika yra normali.
Jeigu prie vairo piktinamės, šaukiame, rodome nepagarbius gestus ar naudojamės telefonu, ugdome būsimą agresyvų vairuotoją.
Jeigu vaiką kėdutėje prisegame tik dėl policijos, o ne dėl jo saugumo, parodome formalų ir beasmenį požiūrį į gyvybę.
Vaikas yra mūsų atspindys. Jei po 10–15 metų norime matyti saugesnę, kultūringesnę ir pilietiškesnę Lietuvą, turime suvokti, kad kiekvienas šiandienis mūsų elgesys gatvėje yra pamoka ateičiai. Pilietiškumas kelyje reiškia būti pavyzdžiu vaikui, kuris stebi nuo šaligatvio ar galinės automobilio sėdynės.
Ramūs eismo dalyviai tampa vieni kitų apsauga
Pilietiškai elgtis kelyje reiškia suprasti, kad priešais važiuojantis automobilis ar prie perėjos stovintis pėsčiasis nėra priešas. Tai gali būti kaimynas, tėvas, senelis ar globėjas, lydintis vaiką į mokyklą, darželį ar treniruotę. Tai gali būti į darbą skubantis gydytojas ar gelbėtojas, jaunas vairuotojas, kurio rankos šiandien dreba, lėčiau per perėją einanti močiutė ar senelis, taip pat vaikas, kurio dėmesį trumpam nukreipė prabėgantis šuo.
Chuliganiškas elgesys, kelių „gaidelių“ demonstravimas ir nepagarba ardo visuomenę iš vidaus. Taip patys kuriame baimės ir agresijos aplinką, kurioje vėliau turi gyventi mūsų vaikai.
Tačiau norisi pagerbti tuos, kurie kelyje išlieka ramūs, užleidžia juostą, padėkoja avariniu signalu, netrukdo kitiems, laikosi greičio bei saugaus atstumo, praleidžia pėsčiuosius ir tamsoje naudoja atšvaitus. Tai tylūs šalies stiprybės ramsčiai. Savo kasdiene ramybe ir kultūra jie parodo tikrąją pilietiškumo prasmę ir gali išgelbėti gyvybes, nors apie tai antraštėse niekas neparašo.
Visi siekiame to paties
Kare būna priešai ir draugai, sesės ir broliai. Kelyje visi esame vienoje pusėje – čia neturime nei priešų, nei konkurentų. Mūsų tikslas bet kuriuo metų laiku ir bet kurią paros valandą yra vienas: saugiai grįžti namo pas laukiančius artimuosius.
Atsisakykime karo keliuose ne dėl baudų ar policijos baimės. Darykime tai todėl, kad gerbiame save, savo tautą ir savo namus – LIETUVĄ. Būkime pilietiški ir rodykime pavyzdį mūsų ateičiai.
