Artėjant Vėlinėms, Karveliškių kapinėse įvyko jautri iniciatyva, skirta vienišiems ir neatpažintiems žmonėms atminti. Savanoriai tvarkė jų kapavietes, uždegė žvakutes ir kartu meldėsi už mirusiuosius, kurių gyvenimo istorijas šiandien liudija tik tylūs kapų kalneliai.
Šiemet kapinėse žvakių šviesa priminė ne tik apie artėjančias Vėlines, bet ir apie būtinybę nepamiršti tų, kurių kapų neaplanko artimieji.
Kapavietes tvarkė ir už mirusiuosius meldėsi kartu
Prie akcijos prisijungė bendruomenių, organizacijų bei religinių bendrijų atstovai. Jie tvarkė kapus, meldėsi ir kvietė išsaugoti atminimą žmonių, kurių gyvenimas baigėsi vienatvėje. Ši iniciatyva parodė, kad mirusysis nėra pamirštamas tol, kol atsiranda žmonių, pasirengusių jį prisiminti.
Kunigas Ričardas Doveika savo kalbą pradėjo poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais. Pasak dvasininko, Karveliškių kapinėse ši mintis įgavo ypatingą prasmę: kiekvienas žmogus, uždegęs žvakutę ant vienišo ar neatpažinto žmogaus kapo, pats tapo šviesos dalimi.
Susirinkusieji ne tik sutvarkė kapavietes ir uždegė žvakutes, bet ir susitelkė bendrai maldai. Iniciatyvos dalyviai pabrėžė, kad maldos vertas kiekvienas žmogus, net jei jo istorija nežinoma ir prie kapo nebėra kam ateiti.
Už dalyvavimą padėkota kunigui Ričardui Doveikai, iniciatyvos pradininkui Vygandui Čeponiui, etnologei Gražinai Kadžytei, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ atstovams, broliams joanitams – Šv. Jono broliams, Šventojo Jono Pauliaus II Didžiojo riterio ordino nariams, šv. Motinos Teresės seserims, Renatai Muzikai, Karveliškių kapinių administracijai, Laidojimo paslaugų centro darbuotojams ir visiems, kurie prisidėjo darbu, malda ar savo buvimu.
Laidojimo paslaugų centro atstovai socialiniame tinkle „Facebook“ rašė, kad dalyvių dėka Karveliškės prisipildė ne tik žvakių šviesos, bet ir bendrystės, atjautos bei nuoširdaus žmogiško rūpesčio.
