Lietuvoje pokalbiai apie asmeninius ir valstybės finansus vis dar daugeliui kelia nejaukumą. Apie pinigus, valstybės biudžetą, 2008 metų krizės pamokas, korupciją ir asmeninį santykį su turtu „YouTube“ tinklalaidėje „Pokalbiai apie pinigus“ kalbėjosi laidos vedėja, „Profitus“ rinkodaros vadovė Miglė Juškevičiūtė ir buvusi finansų ministrė bei ministrė pirmininkė, ekonomistė Ingrida Šimonytė.
Pokalbio metu I. Šimonytė dalijosi ne tik profesine patirtimi, sukaupta valdant milijardų eurų biudžetą, bet ir asmeninėmis nuostatomis apie pinigų reikšmę, reputaciją bei sprendimus, kurių neįmanoma išmatuoti eurais.
Pinigų tema lietuviams vis dar nejauki
M. Juškevičiūtė atkreipė dėmesį, kad lietuviai apie pinigus dažnai kalba nenoriai, nors finansiniai sprendimai lydi kasdienį gyvenimą – nuo vaikų auklėjimo iki valstybės valdymo. I. Šimonytės vertinimu, tokį santykį su pinigais suformavo ir sovietinio auklėjimo palikimas, ir tai, kad pinigų visuomet yra mažiau nei žmonių norų.
Pasak jos, daugelis buvo auklėjami manyti, kad apie pinigus kalbėti nėra labai padoru. Be to, finansiniai pokalbiai dažnai tampa sudėtingi, nes pinigai yra riboti, o žmonės nori daugiau įgyvendinti, nusipirkti ir pasiekti. Todėl tokios diskusijos neišvengiamai susijusios su ribojimais, kurie kelia psichologinį diskomfortą. I. Šimonytė taip pat pabrėžė, kad visuomenei trūksta bazinio finansinio išprusimo.
Lietuvos pokytis per 35 metus ją pačią nustebino
Kalbėdama apie Lietuvos pažangą, I. Šimonytė teigė, kad pasakojimai apie tai, jog po kelerių metų gyvensime kaip Švedijoje, buvo labiau ironija nei realus pažadas. Jos nuomone, Skandinavijos šalių sėkmę didele dalimi lėmė aukštas visuomenės pasitikėjimas vieni kitais.
Vis dėlto buvusi premjerė Lietuvos pasiektą pažangą vertina optimistiškai. Ji sakė netikėjusi, kad po 35 metų šalis gyvens taip, kaip gyvena dabar. Jei šiandienos Lietuva jai būtų parodyta anksčiau, tuomet ji būtų pamanusi, kad mato valstybę iš filmo, o ne šalį, kuri tokį lygį pasieks po kelių dešimtmečių.
I. Šimonytė taip pat išskyrė Lietuvos verslą, technologijas ir jaunimą, kuriantį tarptautiniu mastu žinomus vienaragius. Bendrą šalies ekonominę perspektyvą ji sakė vertinanti optimistiškai.
Į Finansų ministeriją atėjo dar studijuodama
I. Šimonytė Finansų ministerijoje pradėjo dirbti 1996 metais, dar studijuodama magistrantūroje. Ji pasirinko mokesčių sritį, kuri daugeliui atrodė nepatraukli ir sausa.
Pasak jos, tuo metu svarbiu pranašumu tapo anglų kalbos mokėjimas. Finansų ministerijoje nedaug žmonių galėjo pakankamai laisvai kalbėti angliškai, todėl šis gebėjimas suteikė jai didelį konkurencinį pranašumą. Tai taip pat leido iškart bendrauti su užsienio konsultantais ir prisidėti prie pasirengimo deryboms dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje.
Parlamentinių lėšų nenaudoja dėl vienos priežasties
Pokalbyje aptarti ir politikų atlyginimai bei vadinamosios kanceliarinės, arba parlamentinės, lėšos. I. Šimonytė pastebėjo, kad visuomenė itin jautriai reaguoja į nedideles, kasdien lengvai suprantamas sumas, tačiau kur kas sunkiau suvokia milijardinius valstybės biudžeto srautus.
Jos teigimu, žmonės gali nesigilinti į kelių milijardų papildomą skolą ar penkių milijardų eurų biudžetą, nes tokias sumas sunku įsivaizduoti. Tuo metu 50 tūkst. eurų atrodo kur kas konkrečiau, nes tokią sumą galima suskaičiuoti.
I. Šimonytė sakė parlamentinių lėšų apskritai nenaudojanti ir niekada nenaudojusi. Ji pabrėžė, kad nelaiko jų naudojimo blogu dalyku, tačiau yra nusprendusi, jog tokioms išlaidoms jai pakanka atlyginimo. Toks pasirinkimas, pasak jos, pirmiausia padeda taupyti laiką.
2008–2009 metų krizė: kodėl pasirinktas ne lito devalvavimas?
2008–2009 metų krizės laikotarpiu finansų ministre tapusi I. Šimonytė turėjo priimti nepopuliarius, tačiau, jos vertinimu, būtinus sprendimus. Geresniais laikais valstybei nesukaupus pakankamo rezervo, o pajamoms netikėtai sumažėjus 30 proc., teko imtis griežto taupymo.
Kalbėdama apie tuo metu mažintas pensijas ir atlyginimus, I. Šimonytė su humoru sakė, kad jei būtų „pavogusi“ žmonių pensijas, ji pati jas turėtų, o žmonės jų neturėtų. Ji taip pat juokavo, kad esą iš jos pačios buvo pavogta 40 proc. atlyginimo, tačiau tų pinigų ji taip ir nerado.
Aiškindama, kodėl Lietuva nesirinko lito devalvavimo, I. Šimonytė pabrėžė galimas pasekmes. Litais taupantys gyventojai per tokį žingsnį iškart prarastų dalį santaupų, o eurais paskolas turintiems žmonėms paskolos našta padvigubėtų tuo metu, kai dalis jų galėjo būti netekę darbo. Būtent ši rizika, pasak jos, reikšmingai nulėmė vėlesnius sprendimus.
Vidaus konsolidacijos priemonės padėjo išlaikyti pasitikėjimą Lietuvos finansų sistema, o šalies ekonomiką iš krizės gana greitai išvedė eksportas.
Korupcija, anot jos, prasideda nuo žmogaus sugedimo
Kalbėdama apie korupciją ir situacijas, kai žinomi žmonės dėl keliasdešimties tūkstančių eurų rizikuoja savo reputacija, I. Šimonytė sakė, kad politikai yra visuomenės atspindys.
Jos vertinimu, pati korupcijos sąvoka reiškia sugedimą, o sugenda žmonės. Kai susitinka panašiai mąstantys ir taip pat „sugedę“ žmonės, jie gali pasielgti taip, kaip nepasielgtų nesugedę asmenys.
I. Šimonytė pabrėžė, kad politikas iš esmės turi reputaciją, o kompetencija yra papildomas privalumas. Tačiau svarbiausia, jos teigimu, išlieka reputacija.
Pinigai jai – galimybė, o ne gyvenimo tikslas
I. Šimonytė pasakojo augusi paprastoje šeimoje. Jos tėvai statė kooperatinį butą ir susidūrė su didele finansine įtampa, o ji pati vasaromis dirbdavo, megzdavo ir siūdavo drabužius.
Savo santykį su pinigais ji apibūdino kaip praktišką: pinigai jai yra galimybė, tačiau niekada nebuvo gyvenimo tikslas. Ji teigė nebandžiusi asmeninių problemų spręsti pirkiniais ir pinigais, nes vidinės tuštumos neįmanoma užpildyti daiktais.
I. Šimonytė taip pat sakė neitų dirbti neįdomaus darbo vien dėl didesnio atlyginimo. Priešingai, ji galėtų rinktis įdomų darbą, net jei už jį būtų mokama mažiau nei dabar, jeigu toks darbas suteiktų didelę moralinę satisfakciją.
