Lapkričio 3-ioji kasmet minima kaip Šv. Huberto, arba Medžioklės, diena. Seniau šią dieną lietuviai eidavo medžioti, o iš sumedžiotų gyvūnų spręsdavo, kokia galėtų būti artėjanti žiema.
Apie Šv. Huberto dieną ir gamtos ženklus, kuriais žmonės bandydavo nuspėti būsimus orus, naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas Libertas Klimka.
Medžioklė ilgainiui tapo dvarininkų reikalu
Anot L. Klimkos, lapkričio 3-ioji senovės lietuviams pirmiausia buvo susijusi su medžiokle. Valstiečiams medžioti nebuvo leidžiama, todėl ilgainiui ši veikla tapo dvarininkų privilegija.
Etnologas teigė, kad dvarininkai turėdavo vadinamąją medžioklės pilnatį – paskutinę rudens pilnatį. Tikėtina, kad ji buvo pasirenkama todėl, jog ryški mėnulio šviesa leisdavo geriau pastebėti į laukus išėjusius žvėris, ieškančius maisto.
Per Šv. Huberto dieną į laukus būdavo einama su skalikais. Šie šunys vydavosi įvairius gyvūnus, tarp jų – zuikius ir stirnas. Jie buvo vertinami dėl vikrumo ir garsaus lojimo, nes taip medžiotojams pranešdavo, kur yra grobis.
Gyvūnai išduodavo, kokia gali būti žiema
Tokiam medžioklės laikui dažnai būdavo pasirenkamas vėlyvas ruduo, nes laukai jau būdavo tušti ir išvalyti. Dažniausiai dar nepalydavo, o sukietėjusi žemė leisdavo varyti žvėris per laukus nepažeidžiant pasėlių.
Be to, tuo metu medžiotojai galėdavo tikėtis gero laimikio. Gyvūnai jau būdavo sukaupę atsargų žiemai, todėl jų kūnai būdavo riebesni.
Iš sumedžiotų žvėrių žmonės taip pat bandydavo nuspėti artėjančios žiemos pobūdį. L. Klimka pateikė pavyzdį: jeigu po zuikio oda būdavo susikaupęs storesnis riebalų sluoksnis, manyta, kad žiema bus rūsti.
