Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis – ne tik brolis ir sesuo dvyniai. Jie yra artimiausi draugai ir kūrybos partneriai, kartu sukūrę vaikų pamėgtus marmius. Indrė rašo istorijas, Martynas jas paverčia iliustracijomis, o jų bendras darbas virsta nuotykių kupinomis paveikslėlių knygomis.
Jų kūrybinis duetas susiformavo 2017 metais, kai pasirodė knyga „Didžiosios tvoros paslaptis“. Netrukus vaikus pasiekė pirmoji istorija apie marmius – „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“. Knyga sulaukė didelio populiarumo, buvo perkelta į teatro sceną, o Martyno iliustracijos įvertintos Jungtinės Karalystės „The Cheltenham Illustration Awards“ apdovanojimu.
Bėgant metams „Marmiai“ tapo viena sėkmingiausių lietuviškų vaikų knygų serijų. Šiuo metu ją sudaro devynios knygos, o naujausia vadinasi „Marmiai. Myliu tave“. Visų serijos knygų tiražai ne kartą kartoti. Indrė ir Martynas taip pat sukūrė ne mažiau populiarias istorijas apie Šikšnosparniuką.
Kūryboje abu jaučiasi lygiaverčiai
Nors Indrė rašo, o Martynas iliustruoja, jų vaidmenys kuriant knygas nėra griežtai atskirti. Indrė mano, kad Martynas galėtų parašyti įdomią trumpą istoriją, nes jo vaizduotė labai laki, tačiau pati savo brolio tekstus iliustruotų nebent sąmoningai neprofesionaliai – kreivais ir šleivais piešiniais.
Martynas savo ruožtu sako, kad jųdviejų vaidmenys nuolat susipina. Jis nesijaučia esąs vien iliustruotojas, o Indrės nelaiko tik rašytoja – abu yra lygiaverčiai gimstančio kūrinio autoriai. Kai jam pritrūksta minčių piešiniams, Indrė nupiešia eskizą ar pasiūlo idėją, kurią jis vėliau profesionaliai perteikia. Jei Indrė sustoja rašydama, Martynas padeda vystyti istoriją.
Taip gimė ir knyga „Marmiai. Kai užgęsta ekranai“. Indrė norėjo kalbėti apie ekranų žalą, tačiau nežinojo, nuo ko pradėti, todėl Martynas pasiūlė idėją, virtusią visa istorija. Naujausios knygos „Marmiai. Myliu tave“ atveju Indrė sugalvojo viršelį, o Martynui beliko jį nupiešti.
Derėtis jiems teko nuo pat pradžių. Indrė pasakoja, kad pirmiausia Martyną reikėjo įkalbėti iliustruoti vaikų knygas. Iki tol jis daugiausia dirbo su suaugusiesiems skirtais projektais ir iš pradžių manė, kad sesers pasiūlymas nėra gera mintis. Tačiau knyga pasirodė sėkminga, todėl abu suprato, kad sprendimas kurti vaikams buvo vienas geriausių jų gyvenime.
Martynui ne iš karto patiko ir vienas Indrės sumanymas pirmojoje marmių knygoje – vieną veikėją pavaizduoti geltoną. Kadangi marmiai paprastai būna juodi, geltonas personažas, jo akimis, trikdė sukurtą estetiką. Vis dėlto istorijos mintis apie kitoniškumo, savęs ir kitų priėmimą buvo tokia svarbi, kad jis neprieštaravo. Geltonasis marmis tapo reikšminga knygos dalimi.
Istorijos gimsta iš stebėjimo ir asmeninės patirties
Indrė ir Martynas turi šimtus idėjų, tačiau naujos knygos užuomazga tampa ta mintis, prie kurios jie vis sugrįžta pasikalbėti ir pamąstyti. Indrė sako, kad kartais mintis tiesiog „stukteli“ ir tampa aišku, jog jos nepaleisi – ji ima augti, kol pavirsta vientisa istorija.
Indrė save vadina stebėtoja. Įkvėpimo ji randa žvelgdama į praeivius, girdėdama svetimus pokalbius, matydama balandžius, besidalijančius trupiniu, ar kreivą medį, kurio šakos, regis, glosto šalia stovintį suoliuką. Ją domina šviesos languose ir gyvenimai, kurie verda už jų. Atsitiktines mintis rašytoja užsirašo telefono užrašinėje, o dalis jų vėliau tampa knygomis.
Asmeninė patirtis taip pat dažnai atsispindi istorijose. Devintoji „Marmių“ knyga „Myliu tave“ pasakoja apie Agą, laukiančią šeimos pagausėjimo ir išgyvenančią smalsumą, pavydą bei pyktį. Šią istoriją įkvėpė Indrės patirtis, kai ji laukėsi antrojo sūnaus. Tuo metu pirmagimiui Vincentui buvo vos pusantrų metų, todėl jis sunkiai suprato, kodėl turi atsisakyti vienintelio vaiko statuso.
Grįžus iš gimdymo namų, Vincentas iš pradžių smalsiai apžiūrėjo naujagimį, tačiau netrukus paprašė jį išnešti. Indrė nerimavo dėl abiejų vaikų ir norėjo, kad pirmagimis jaustų ne mažesnę meilę, o mažajam Bernardui būtų skiriama pakankamai dėmesio. Jos teigimu, šeimos pokyčiai paveikia visus, tačiau daugiausia naujo mokytis tenka tėvams.
Indrė pati būtų norėjusi turėti knygą, kuri padėtų vaikui suprasti tokią situaciją. Neradusi tinkamos istorijos, ji ją parašė. Šiandien jos vaikai – ketverių ir dvejų metų – yra puikūs draugai bei sąjungininkai, o Vincentas nebeatsimena laikų, kai neturėjo brolio.
Vaikams nereikia slėpti sudėtingų jausmų
Indrė mano, kad vaikams suprantamą kalbą rasti padeda tai, jog ji ir pati su Martynu netapo pernelyg rimtais suaugusiaisiais. Jai vaikai nėra atskira rūšis – tai žmonės, turintys mažiau patirties, tačiau tuos pačius jausmus ir klausimus kaip suaugusieji. Todėl svarbu padėti jiems patiems rasti atsakymus.
Knygoje „Marmiai. Kai užgęsta ekranai“ Tulis iš naujo atranda pasaulį, esantį už televizoriaus ribų. Indrė sako, kad jai patinka technologijos kasdienybėje, tačiau laisvalaikiu jų norėtų mažiau. Nors pati dažnai renkasi telefoną, vaikams šeimoje nustatytos aiškios taisyklės. Ekranai nėra visiškai uždrausti, bet vaikas, pažiūrėjęs vieną filmuką, dabar pats išjungia televizorių ir eina žaisti.
Pasakodama apie draugystę, Indrė pripažįsta, kad jai sunku atskirti brolystę nuo draugystės, nes Martynas yra ir jos brolis, ir geriausias draugas. Ji ypač stipriai tai pajuto, kai abu atsiskyrė. Jos manymu, būti šeima yra ypatinga, tačiau būti broliu ir sese bei geriausiais draugais – neapsakomai stiprus jausmas.
Martynas juokauja esąs prasčiausias draugas, nes net artimiausi žmonės jį pamato ar išgirsta retai. Su Indre viskas kitaip: ji jam yra sesė, draugė, kolegė ir neatsiejama gyvenimo dalis. Kadangi jie dvyniai, jų ryšiui, jo teigimu, nereikia ypatingos priežiūros – pakanka tiesiog egzistuoti.
„Šikšnosparniuko gimtadienyje“ kalbama apie polinkį saugoti dovanas ir atidėlioti džiaugsmą. Martynas sako, kad pagrindinė šios knygos mintis – gyventi dabartyje, o ne praeityje ar ateityje. Indrė priduria, kad būtent suaugusieji dažniausiai laukia tinkamesnės progos, o vaikai geriau moka džiaugtis akimirka. Todėl svarbu dabar apsikabinti, pasakyti gerą žodį, susitikti ar leistis į nuotykį, nes vėliau tokios galimybės gali nebūti.
Pirmosios knygos tebėra svarbios
Indrė sako, kad skaitydama savo senesnes knygas vaikams kartais pati nustemba, kaip gerai jos parašytos. Nors nuo pirmųjų darbų jau praėjo beveik dešimt metų, ji ne visada mano, kad šiandien galėtų parašyti taip pat. Vis dėlto po kelių mėnesių, grįžusi prie naujos istorijos, tokį pat jausmą patiria ir dėl jos.
Martynas pripažįsta, kad per metus patobulėjo jo technika, todėl pirmosiose knygose norėtų kai ką pakeisti. Tačiau kartu jis nenori liesti tų iliustracijų, nes jos turi savo dvasią. Jam tai reiškia, kad anuomet viskas buvo padaryta gerai.
Martynui vizualus knygos pasaulis gali prasidėti net nuo vienos Indrės minties ar pasakojimo. Vis dėlto prieš spręsdamas techninius dalykus jis nori perskaityti visą tekstą. Indrė teigia, kad jo iliustracijos jos istorijoms visada suteikia papildomą, svajingą sluoksnį ir daugiau prasmių. Kartais Martyno piešinys net tampa impulsu naujai istorijai.
Vaikų jausmai visur panašūs
Indrės ir Martyno knygos išverstos į kitas kalbas, o Martyno iliustracijos sulaukė tarptautinio pripažinimo. Indrė mano, kad jų nagrinėjamos temos yra universalios: vaikai Lietuvoje, Naujojoje Zelandijoje, Argentinoje ir kitur nori draugauti, būti mylimi bei vertinami, taip pat nori nebijoti. Skirtumus, jos nuomone, labiau pabrėžia suaugusieji.
Lietuviškumo jų knygoms suteikia gamtos vaizdai – girios, ežerai ir slėniai. Tačiau tai, kas vyksta šiose vietose, gali būti atpažįstama vaikams bet kuriame pasaulio krašte. Martynas priduria, kad kultūros ir religijos skiriasi, tačiau žmonių, ypač vaikų, dvasia yra panaši. Lietuviška išlieka ir tai, kad patys autoriai yra Lietuvoje užaugę vaikai.
Marmiai iš knygų persikėlė į teatro sceną. Pirmą kartą išvydusi personažus scenoje ir išgirdusi aktoriaus lūpose savo parašytus žodžius, Indrė susigraudino. Ji šį jausmą palygino su vaikų išleidimu į pasaulį: jie yra tavo, tačiau jau gyvena savarankišką gyvenimą, o tu gali tik stebėti ir linkėti sėkmės.
Martynas taip pat prisipažįsta per pirmąjį spektaklį susijaudinęs iki ašarų. Jam buvo keista ir malonu matyti gyvus žmones, stebinčius jų sukurtus personažus bei istoriją. Net ir dabar spektaklio jis negali žiūrėti visiškai ramiai, nes scenoje ir salėje atsirandanti energija sukelia kitokią kūno reakciją.
