Oro pavojaus signalai, virš Lietuvos skrendantys dronai ir į orą kylantys naikintuvai – situacija, su kuria gyventojams tenka susidurti vis dažniau. Tačiau kas vyksta prieš priimant sprendimą taikinį sunaikinti, kodėl pavojus paskelbiamas atšauktu ir kas nutinka nukritusioms drono dalims?
Į šiuos klausimus naujienų portalui tv3.lt atsakė karybos ekspertas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis. Jis paaiškino, kaip vykdoma drono numušimo operacija, kokių medžiagų gali būti jo viduje ir kodėl prie nuolaužų negalima artintis.
Taikinį pirmiausia reikia aptikti ir atpažinti
D. Antanaičio teigimu, prieš imantis bet kokių veiksmų pirmiausia būtina nustatyti, kad ore apskritai yra objektas. Jį aptikus, reikia išsiaiškinti, kas tai yra.
Danguje gali būti pastebimi parasparniai, dideli paukščiai, balionai, o pastaruoju metu vis dažniau fiksuojami ir dronai.
Taip pat vertinama, ar objektas kelia pavojų. Ne kiekvienas taikinys turi būti sunaikintas. Ekspertas kaip pavyzdį pateikė Izraelio oro gynybos sistemą „Iron Dome“: jei nustatoma, kad taikinys nukris neapgyvendintoje vietovėje, sistema jo gali nenumušti.
Jei identifikuojama, kad ore esantis objektas gali kelti grėsmę žmonėms, priimamas sprendimas jį sunaikinti. Tam gali būti naudojamos nuo žemės paleidžiamos oro gynybos raketos arba naikintuvas.
Pasirinkus naikintuvą, jo pilotas arba oro gynybos sistema taikinį užfiksuoja pagal radaro duomenis ar šilumos pėdsaką. Tuomet paleista raketa seka objektą ir jį sunaikina.
Vis dėlto numušus droną pavojus ne visuomet išnyksta. Jo dalys dėl gravitacijos krinta ant žemės, o jei konstrukcijoje yra nesprogusių sprogmenų ar kitų užtaisų, jie gali detonuoti leidžiantis arba jau nukritę.
Nuolaužose gali slypėti ne tik sprogmenys
Ekspertas pabrėžė, kad numuštas dronas ne visada tampa visiškai nepavojingas. Gyventojams rekomenduojama nuo jo likučių laikytis atokiau dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, krintančios dalys gali dideliu greičiu pataikyti į žmones, sugadinti turtą, sužeisti ar net pražudyti. Be to, teritorija gali būti užteršta drono nuolaužomis, kurių sudėties iš anksto neįmanoma žinoti. Jose gali būti cheminių arba radioaktyvių medžiagų.
Dar vienas pavojus – ant žemės likę ar vėliau sprogę sprogmenys ir šaudmenys.
D. Antanaitis aiškino, kad skrydžio metu neįmanoma nustatyti, kas tiksliai yra drono viduje. Net žinant jo klasę ar pavadinimą, tai neatskleidžia, kokį krovinį jis gabena.
Ekspertas priminė droną „Gerbera“. Iš pradžių jis buvo skirtas oro gynybos sistemoms klaidinti arba jų pajėgumams išsekinti, tačiau vėliau pradėtas naudoti su nedideliu, o dar vėliau – ir didesniu sprogmenų kiekiu.
Todėl, pasak D. Antanaičio, neįmanoma atmesti, kad nuolaužose yra sprogmenų, cheminių ar radioaktyvių medžiagų. Prie jų artintis negalima ne tik dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei, bet ir todėl, kad taip galima sutrukdyti tyrimui.
Surinktos nuolaužos gali padėti nustatyti, koks tai buvo dronas, kokia programinė įranga jame naudota ir kitą svarbią informaciją.
