Tanatopraktikų darbas neapsiriboja mirusiųjų aprengimu ar pomirtiniu makiažu. Šie specialistai taip pat būna šalia artimųjų vienomis sunkiausių jų gyvenimo akimirkų. Tačiau kaip atrodo kasdienybė laidojimo namuose ir ar ilgainiui įmanoma priprasti prie mirties?
Žmonės dažniausiai mato tik galutinį rezultatą – tvarkingai paruoštą karstą ir ramiai atrodantį velionį. Už šio vaizdo slypi nemažai darbo, skirto žmogui tinkamai paruošti paskutinei kelionei, rašo fakt.pl.
Aprangą dažniausiai parenka šeima
Varšuvoje veikiančių laidojimo namų „Mortis“ savininkas Arturas Uziębło teigia, kad velionio paruošimas yra viena svarbiausių visos paslaugos dalių. Jo manymu, pagrindinis atsisveikinimo ceremonijos žmogus yra mirusysis, todėl tą dieną jis turi atrodyti kuo geriau.
Pasak A. Uziębło, maždaug 90 proc. atvejų drabužius paruošia patys artimieji. Dažniausiai pasirenkami kostiumai, kostiumėliai ar kiti šventiški drabužiai. Kai kurie vyresni žmonės aprangą laidotuvėms būna numatę dar gyvi.
Dažniausiai tai vyresni nei 80 metų žmonės, iš anksto nusipirkę kostiumą ar kostiumėlį būtent šiai progai. Jei parinkti drabužiai netinka arba yra per maži, laidojimo namų darbuotojai padeda šeimai surasti kitą aprangą.
Jauną muzikantą išlydėjo sceniniu kostiumu
Ne visi velioniai į paskutinę kelionę išlydimi vilkėdami tradicinius juodus drabužius. A. Uziębło iki šiol prisimena vieno jauno muzikanto laidotuves, kurioms šeima pasirinko kitokį atsisveikinimo būdą.
Artimieji norėjo, kad vaikinas būtų aprengtas taip, kaip atrodydavo lipdamas į sceną. Laidojimo namams perduota apranga labiau priminė sceninį kostiumą nei įprastus laidojimo drabužius ir buvo itin spalvinga.
A. Uziębło pabrėžia, kad darbuotojai neturėtų vertinti tokių šeimos sprendimų. Jei žmogus gyvenime buvo menininkas, būtent toks jis ir turėtų išlikti artimųjų atmintyje. Pasak jo, laidotuvės turėtų atspindėti, kas buvo velionis.
Pomirtiniam makiažui svarbiausia praktika
Velionio parengimas apima ne tik aprengimą. Specialistai atlieka kosmetinę priežiūrą, sutvarko plaukus ir imasi priemonių sulėtinti po mirties vykstančius natūralius procesus.
Nors galima rinktis iš įvairių mokymų, „Mortis“ savininkas mano, kad didžiausią reikšmę turi praktinė patirtis. Kiekvienas kūnas reaguoja skirtingai: vienas žmogus po dviejų savaičių šaldymo kameroje gali atrodyti beveik taip pat, kaip gyvas, o kitam natūralūs irimo procesai pastebimi jau po kelių dienų.
Kai kuriais atvejais darbuotojai artimiesiems atsargiai pasiūlo apsvarstyti, ar verta atsisveikinti prie atviro karsto. Sprendimo už šeimą jie nepriima – tik paaiškina aplinkybes ir galimas pasekmes, nes kiekvieno žmogaus jautrumas yra skirtingas.
A. Uziębło teigimu, sunkus paskutinio atsisveikinimo vaizdas gali įsirėžti į atmintį visam gyvenimui. Todėl darbuotojai stengiasi, kad velionis atrodytų ramiai ir oriai.
Prie mirties, pasak jo, priprasti neįmanoma
Mirusiųjų paruošimas sudaro tik dalį laidojimo namų darbuotojų veiklos. Ne mažiau svarbūs ir pokalbiai su žmonėmis, išgyvenančiais artimojo netektį.
Nors dažnai manoma, kad šio sektoriaus darbuotojai privalo būti itin stiprios psichikos, A. Uziębło su tokiu požiūriu nesutinka. Jo teigimu, prie mirties ilgainiui priprasti neįmanoma, o ilgametis darbas nereiškia, kad žmogus nustoja jausti.
Jis sako, kad artimojo mirtis yra tokia netektis, su kuria negalima lyginti kitų gyvenimo sunkumų. Automobilį galima sutaisyti ar pakeisti kitu, daug ką galima atkurti, tačiau laiko atsukti neįmanoma.
Šį darbą jis vadina misija
A. Uziębło savo veiklos nelaiko vien pajamų šaltiniu. Jo manymu, laidojimo paslaugų negalima paversti pinigų uždirbimo mašina, nes rinką tokį požiūrį greitai patikrintų. Pats vyras šį darbą labiau vadina misija – padėti žmonėms išgyventi sunkiausias emocijas.
Jo teigimu, nuo laidojimo namų darbuotojų priklauso ne tik pati ceremonija, bet ir tai, kokį prisiminimą apie šią dieną išsineš artimieji. Svarbu, kokie žodžiai bus pasakyti ir ar atsisveikinimas taps vien liūdnu įvykiu, ar kartu bus ir gražus.
Šiame darbe ypač svarbu tai, kad klaidoms beveik nėra vietos. Kaip sako A. Uziębło, darbuotojai turi tik vieną galimybę – repeticijos čia nebūna.
Darbo krūvis taip pat nėra pastovus: kartais dienos būna ramios, o vėliau tą pačią dieną pagalbos prireikia kelioms šeimoms. Tenka spręsti spūsčių kapinėse, vėlavimų ir kitų netikėtų situacijų problemas, prireikus improvizuoti.
Net kilus nesklandumams, šeima neturėtų jų pajusti. Darbuotojai privalo išlikti ramūs ir padėti artimiesiems šią dieną išgyventi taip, kad viskas vyktų taip, kaip turėtų.
