Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse inkstas persodintas panaudojant imlifidazę – fermentą, laikinai suskaidantį transplantacijai trukdančius antikūnus. Naują organą gavo 59 metų vilnietė Jelena, devynerius metus gyvenusi hemodializės ritmu.
Pacientei dėl itin didelio imuninės sistemos įjautrinimo ilgą laiką nepavyko rasti tinkamo donoro. Nors ji į transplantaciją buvo kviečiama ne kartą, teigiamos kryžminės reakcijos operaciją vis sustabdydavo. Viltis po truputį blėso, tačiau vienas netikėtas skambutis ir pačios Jelenos sprendimas „Jeigu ne dabar, tai jau niekada“ pakeitė jos bei vyro Leonido gyvenimą.
„Kitą mėnesį žmonai sukaks šešiasdešimt. Sulaukėme tokios dovanos savo jubiliejui. Geriausios dovanos, kokios tik galėjome tikėtis“, – pasakoja jos vyras.
Kada žmogui reikalingas donoro inkstas?
Santaros klinikų Nefrologijos centro gydytoja nefrologė Eglė Ašakienė aiškina, kad transplantacija tampa reikalinga išsivysčius galutinės stadijos lėtiniam inkstų nepakankamumui. Tuomet inkstai būna praradę maždaug 85–90 proc. funkcijos ir nebegali patys išvalyti kraujo bei užtikrinti gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų.
Inksto persodinimas yra viena iš pakaitinės inkstų terapijos galimybių, alternatyva ilgalaikei hemodializei arba peritoninei dializei. Jo tikslas – grąžinti pacientui geresnę gyvenimo kokybę. Geriausiu atveju transplantacija atliekama dar iki dializės pradžios.
Jelenos organizmas buvo įjautrintas 100 procentų
Prieš dešimtmetį Jelenai diagnozuota sisteminė raudonoji vilkligė. Jai taikytas aktyvus gydymas imunosupresantais ir pakaitinės plazmaferezės, tačiau inkstų pažeidimas progresavo. Po metų pradėta hemodializė.
Ligai atsitraukus ir pasiekus remisiją, Jelena įtraukta į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Vis dėlto atlikti operaciją kaskart sutrukdydavo teigiamos kryžminės reakcijos.
Gydytoja E. Ašakienė teigia, kad pacientė buvo turėjusi tris nėštumus, jai kelis kartus perpiltas kraujas, o imunologiniais tyrimais nustatytas 100 proc. įjautrinimas. Nepaisant taikytų medicininių procedūrų, visus laukimo metus tinkamo donorinio inksto parinkti nepavyko.
Kodėl kai kuriems pacientams donoro rasti beveik neįmanoma?
Prieš transplantaciją atliekami išsamūs imunologiniai tyrimai. Jie leidžia įvertinti donoro ir recipiento suderinamumą bei sumažinti organo atmetimo tikimybę. Kiekvieno žmogaus ląstelių paviršiuje yra iš tėvų paveldėtų žmogaus leukocitų antigenų (ŽLA), pagal kuriuos imuninė sistema atskiria savas ląsteles nuo svetimų.
Taip pat tiriama, ar recipiento kraujyje nėra antikūnų prieš svetimus ŽLA antigenus. Jie gali susidaryti po ankstesnių transplantacijų, kraujo perpylimų ar nėštumų. Kadangi antikūnų kiekis ir sudėtis laikui bėgant kinta, laukiančiųjų transplantacijos kraujo serumas tiriamas maždaug kas tris mėnesius.
Atsiradus donorui atliekamas kryžminės reakcijos tyrimas. Juo nustatoma, ar recipiento antikūnai neatpažins konkretaus donoro ląstelių kaip svetimų. Teigiama reakcija reiškia, kad antikūnai gali pažeisti persodintą inkstą ir sukelti jo atmetimą, todėl toks organas pacientui paprastai netinka.
Santaros klinikų Laboratorinės medicinos centro Klinikinės imunologijos ir kraujo perpylimo laboratorijos medicinos biologė dr. Laimutė Jurgauskienė pabrėžia, kad neužtenka žinoti, jog žmogus laukia inksto – būtina suprasti, kokiems donorų antigenams jo imuninė sistema yra jautri.
Imlifidazė atvėrė trumpą galimybės langą
Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas sako, kad Jelenai buvo išbandyti įprasti būdai mažinti imuninės sistemos jautrumą, tačiau reakcija su kiekvienu donoru išlikdavo teigiama. Imlifidazė suteikė galimybę, kurios anksčiau medikai neturėjo.
Šis fermentas per kelias valandas suskaido kraujyje esančius IgG klasės antikūnus, įskaitant tuos, kurie nukreipti prieš donoro audinius. Dėl to kryžminė reakcija tampa neigiama ir atsiranda trumpas laikotarpis, per kurį galima atlikti inksto transplantaciją.
Kadangi Lietuvoje toks gydymas taikytas pirmą kartą, Santaros klinikos jam ruošėsi iš anksto. Specialistai lankėsi pirmaujančiuose Europos transplantacijos centruose, kuriuose imlifidazė jau naudojama, ir rengė pacientų atrankos, vaisto skyrimo, kryžminės reakcijos tyrimo, operacijos bei pooperacinės priežiūros planą.
Šis gydymas skirtas tik griežtai atrinktiems pacientams, kurių kraujyje yra antikūnų beveik prieš visus galimus donorus ir kurie kitais būdais tinkamo inksto praktiškai nesulauktų. Po operacijos būtina nuolat stebėti antikūnus, o prireikus atlikti persodinto inksto biopsiją ar skirti biologinių vaistų, nes antikūnai po kelių dienų ar savaičių gali sugrįžti.
Prof. M. Miglino teigimu, Jelenos atvejis parodė, kad net pacientai, daugelį metų girdėję, jog transplantacija neįmanoma, Lietuvoje gali turėti realią galimybę gyventi be dializės.
Dializė devynerius metus ribojo visą šeimos gyvenimą
Tiksli Jelenos inkstų funkcijos nepakankamumo priežastis taip ir nenustatyta. Gydytojai neatmetė galimos sąsajos su sistemine raudonąja vilklige, tačiau didžiausia kliūtimi tapo sudėtinga imunologinė situacija ir dėl jos labai ribotos donoro paieškos galimybės.
Leonidas prisimena, kad medikai šeimai buvo paaiškinę, jog Lietuvoje tokių pacientų yra vos keli, todėl transplantacija bus itin sudėtinga.
Kasdienybę devynerius metus planuoti teko pagal hemodializės grafiką. Pasak vyro, būdavo labai sunkių dienų ir naktų, kai Jelena negalėdavo užmigti. Jai kildavo kraujospūdis, skaudėdavo kojas, o dializei reikalingą fistulę teko operuoti ne kartą. Rankoje atsiradę gumbai moterį vertė ją slėpti net vasarą.
Procedūros kas antrą dieną ribojo ir poros galimybes keliauti. Kiekvienai išvykai reikėdavo iš anksto rasti dializės centrą, suderinti procedūras ir viską suplanuoti pagal jo galimybes.
Kiekvienas kvietimas keldavo ne tik viltį
Jelena anksčiau buvo ne kartą kviečiama į transplantaciją. Sutuoktiniai du kartus vyko į Kauną, tačiau tyrimai parodė, kad dėl imunologinio nesuderinamumo operacijos atlikti negalima.
Po tokių patirčių nauji skambučiai šeimai keldavo ne vien džiaugsmą, bet ir nerimą. Leonidas pasakoja, kad vėliau jie prašydavo pirmiausia įvertinti, ar kelionė apskritai prasminga, nes po ilgų tyrimų ir laukimo tekdavo grįžti namo. Tuo metu šeima jau buvo beveik praradusi viltį.
Tačiau vieną dieną vėl suskambo telefonas. Šįkart Jelena nusprendė nebedvejoti ir pasakė: „Viskas, važiuojam. Jeigu ne dabar, tai jau niekada.“ Sutuoktiniai atvyko į Santaros klinikas ir šį kartą grįžta namo su nauju inkstu.
Transplantacija pavyko – šeima vėl planuoja keliones
Jelenai persodintas inkstas pradėjo funkcionuoti, o pirmieji rezultatai, pasak Leonido, nuteikia optimistiškai. Sutuoktiniai dėkoja visai transplantacijos komandai – gydytojams, slaugytojams, laboratorijos specialistams ir kitiems prie gydymo prisidėjusiems žmonėms.
Ypač Leonidas dėkingas donorui ir jo artimiesiems. Jis pasakoja buvęs bažnyčioje, kur uždegė donorui žvakutę.
Prieš transplantaciją vyras Jelenos jubiliejaus proga buvo suplanavęs kelionę į Kanarų salas. Jis net buvo radęs dializės centrą ir pradėjęs derinti procedūras, tačiau sulaukus kvietimo operacijai plano teko atsisakyti. Dabar pora vėl gali galvoti apie išvykas, kurias daugelį metų ribojo dializė. „Kažkur tikrai važiuosime“, – sako Leonidas.
Paklaustas, kodėl visus išbandymus taip rūpestingai išgyveno kartu su žmona, vyras atsako: „Aš labai myliu savo žmoną.“
Santaros klinikų Chirurgijos klinikinės grupės vadovas dr. Albertas Čekauskas pabrėžia, kad sudėtingos transplantacijos priklauso ne tik nuo chirurginio darbo. Jų sėkmei būtina skirtingų sričių specialistų patirtis, kruopštus pasirengimas ir glaudus chirurgų, nefrologų bei imunologų bendradarbiavimas.
Pasak jo, per daugelį metų centre sukaupta patirtis leidžia atlikti vis sudėtingesnes operacijas, kurios anksčiau būtų atrodžiusios sunkiai įgyvendinamos. Svarbiausia, jo teigimu, ne vien medicininis pasiekimas, o galimybė transplantaciją pasiūlyti ir tiems pacientams, kuriems dėl imunologinio nesuderinamumo ji anksčiau buvo beveik neprieinama.
Inkstų transplantacijos Santaros klinikose
2024–2025 metais Santaros klinikose atliktos 128 inkstų transplantacijos: 2024 metais – 62, iš jų 3 iš gyvo donoro, o 2025 metais – 66, iš jų 2 iš gyvo donoro.
Operacijos iš gyvo ir mirusio donoro atliekamos ir tais atvejais, kai donoro bei recipiento kraujo grupės nesutampa. Gyvo donoro inkstai paimami laparoskopiniu būdu arba naudojant robotinę inksto eksplantacijos sistemą.
Centre taip pat atliktos kombinuotos dviejų organų transplantacijos, kai iš to paties donoro persodintos kepenys ir inkstas arba širdis ir inkstas.
Galutinį inkstų nepakankamumą gali lemti progresuojančios lėtinės ligos:
- Cukrinis diabetas – viena pagrindinių priežasčių pasaulyje; diabetinė nefropatija ilgainiui negrįžtamai pažeidžia inkstų kraujagysles.
- Arterinė hipertenzija – nekontroliuojamas aukštas kraujospūdis žaloja inkstų arterijas ir glomerulus.
- Glomerulonefritas – įvairios kilmės inkstų kamuolėlių uždegimas.
- Policistinė inkstų liga – paveldimas sutrikimas, kai inkstuose susidariusios cistos palaipsniui išstumia sveiką audinį.
- Sisteminės ligos ir vaskulitai – pavyzdžiui, sisteminė raudonoji vilkligė ar kraujagyslių uždegimai, pažeidžiantys organų sistemas.
- Įgimtos šlapimo takų anomalijos.
