Dovydas Kriaučiūnas įvykdė vieną žiauriausių šio amžiaus nusikaltimų Lietuvoje – 2003 metais itin žiauriai nužudė dvi 18 metų merginas. Už dvigubą žmogžudystę jam skirta griežčiausia bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos.
Apie D. Kriaučiūną visuomenė dar kartą išgirdo 2020 metų pradžioje. Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis, bandydamas pabėgti, įkaite paėmė jį lydėjusią pareigūnę. Moterį paleidęs už įstaigos vartų, pats netrukus buvo sulaikytas.
Šią bylą dėl pasikėsinimo pabėgti ir pareigūnės paėmimo įkaite išnagrinėjo Šiaulių apygardos teismas. D. Kriaučiūnui paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau praktiškai tai jo padėties nepakeitė, nes jis jau atlieka bausmę iki gyvos galvos.
Save vadino neteisėto kalinimo auka
Paskutinio žodžio metu D. Kriaučiūnas mėgino pateikti pareigūnės paėmimą įkaite kaip būtinybę, esą jis tik gynė savo teisę į laisvę.
Dabar 35 metų vyras teigė, kad už dviejų merginų nužudymą buvo nuteistas neteisėtai. Jo versija – būdamas 18 metų į pažįstamų merginų butą jis atėjo ketindamas pavogti daiktų, tačiau viduje jau rado nužudytas merginas.
D. Kriaučiūnas aiškino, kad į butą pateko su atsarginiu raktu. Anot jo, kraupus vaizdas nesutrukdė susirinkti vertybių: jis esą užklojo kūnus patalyne, pasiėmė daiktus, išėjo ir vėl užrakino duris. Teisme ši versija skambėjo neįtikinamai, nes pats kaltinamasis pripažino, kad pamatęs lavonus bet kuris protingas žmogus būtų iškart sprukęs.
Po Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio D. Kriaučiūnas pateikė apeliacinį skundą. Jo esmė buvo ta, kad įkaite paimtos pareigūnės istorijos nebūtų buvę, jei jis nebūtų kalinamas už nusikaltimą, kurio, jo teigimu, nepadarė.
Skunde jis tvirtino esąs laisvas Lietuvos Respublikos pilietis, neturintis teistumo, todėl jo laisvė negalėjusi būti ribojama. D. Kriaučiūnas taip pat teigė turėjęs būti paleistas dar 2006 metais.
Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pagrindinis skundo argumentas buvo tvirtinimas, jog vyras Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomas neteisėtai, nes jo byloje neva nėra galiojančio apkaltinamojo nuosprendžio. Dėl to jis mėgino įrodyti, kad ir pabėgimas bei veiksmai prieš pareigūnę negali būti laikomi neteisėtais.
Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutiko ir skundą atmetė.
D. Kriaučiūną iki gyvos galvos Šiaulių apygardos teismas nuteisė 2004 metais. 2006-aisiais Lietuvos apeliacinis teismas bausmę pakeitė į 20 metų laisvės atėmimo. Tačiau tų pačių metų pabaigoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino šią nuosprendžio dalį ir paliko galioti įkalinimą iki gyvos galvos.
Bandymas pabėgti baigėsi sulaikymu
Incidentas Šiaulių tardymo izoliatoriuje įvyko 2020 metų sausio 28-osios vakarą, apie 21 valandą. D. Kriaučiūną lydėjo Saugumo valdymo skyriaus specialistė.
Kalėjimų departamento duomenimis, režiminiame korpuse vedamas nuteistasis grasino pareigūnei savadarbiu duriamuoju įrankiu ir mėgino pasišalinti iš izoliatoriaus.
Kiti pamainos pareigūnai, siekdami apsaugoti kolegę nuo sužalojimų, kontroliuodami nuteistojo judėjimą leido jam išeiti iš režiminės teritorijos. Už įstaigos vartų D. Kriaučiūnas pareigūnę paleido, tačiau netrukus buvo sulaikytas pataisos įstaigos ir policijos pareigūnų. Sulaikymo metu panaudotas elektros impulsinis prietaisas.
Pareigūnė dėl paviršinių kaklo sužalojimų buvo pristatyta į gydymo įstaigą. Laisvės atėmimo bausmę už nužudymą D. Kriaučiūnas atlieka nuo 2003 metų.
Žiauri dviejų merginų nužudymo byla
Bausmę iki gyvos galvos D. Kriaučiūnas gavo už 2003 metais įvykdytą dvigubą žmogžudystę. Vos prieš mėnesį pilnametystės sulaukęs vaikinas, kilus konfliktui dėl įžeidžiančių žodžių, nužudė dvi pažįstamas bendraamžes.
Jo motina, diplomuota teisininkė ir buvusi policijos sistemos darbuotoja, mėgino padėti sūnui išvengti atsakomybės. Nusikaltimo aplinkybės buvo aprašytos kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“.
Istorija prasidėjo nuo Jonaičių šeimos. 2000 metais šiauliečiai su dviem nepilnamečiais vaikais išvyko į Angliją ieškoti geresnio gyvenimo. Ryšių su Lietuva jie nenutraukė – Šiauliuose, Lyros gatvėje, turėjo butą, jo nepardavė ir iš Anglijos siuntė pinigų būstui išlaikyti.
2003 metais jų dukrai Aušrai sukako 18 metų. Ji jau dirbo ir buvo savarankiška, todėl gegužę tėvai leido jai vienai skristi atostogų į Lietuvą, o patys ketino atvykti vėliau. Aušra sėkmingai pasiekė Šiaulius, beveik mėnesį gyveno viena tėvų bute ir kasdien telefonu pranešdavo mamai, kad viskas gerai.
Birželio 25 dieną skambučiai nutrūko. Motina nebegalėjo susisiekti su dukra – telefonas buvo išjungtas arba ne ryšio zonoje. Sunerimusi ji paprašė Šiauliuose gyvenančio savo tėvo, turėjusio buto raktus, patikrinti, kas nutiko.
Birželio 29-ąją vyras grįžo prie buto. Kadangi durys buvo užrakintos ir anksčiau jis manė, jog anūkė išvykusi savaitgaliui, iškart nepanikavo. Tačiau niekam neįsileidus, jis atrakino duris ir įėjo į vidų.
Lavonai aptikti po kelių dienų
Butas slėpė kraupų vaizdą – jame gulėjo žiauriai nužudyta Aušra ir jos bendraamžė draugė bei kaimynė Indrė. Pareigūnai nustatė, kad merginos buvo užmuštos metaliniu strypu, subadytos peiliu, o jų rankų venos perpjautos.
Aušros kūnas rastas virtuvėje, o Indrės – miegamajame, uždengtas paklode. Ekspertai nustatė, kad merginos nužudytos prieš kelias dienas. Kaimynai nieko įtartino negirdėjo. Apžiūrėjęs butą Kazimieras taip pat pastebėjo, kad dingo televizorius, muzikinis centras ir kiti daiktai.
Kadangi durys nebuvo išlaužtos, tyrėjai manė, kad į butą pateko merginoms pažįstamas žmogus arba žmonės, kuriuos jos pačios įsileido. Buvo sudarytas aukų pažįstamų sąrašas. Tyrimui padėjo ir bute rastas fotoaparatas. Išryškinę juostelę pareigūnai pamatė pobūvių akimirkas ir pradėjo nustatinėti nuotraukose matomų žmonių tapatybes.
Liepos 1 dieną buvo sulaikytas D. Kriaučiūnas. Pareigūnai žinojo, kad jis gerai pažinojo abi merginas: su Aušra lankė tą patį vaikų darželį, o vėliau kurį laiką mokėsi vienoje klasėje.
Įtariamąjį išdavė pavogti daiktai
Aušrai vienai gyvenant tuščiame bute būdavo nuobodu, todėl ji dažnai pasikviesdavo tame pačiame name gyvenusią Indrę. Mergina pas Aušrą lankydavosi dažnai ir neretai ten nakvodavo.
D. Kriaučiūnas neneigė kartais užsukdavęs į Jonaičių butą. Per kratą jo kambaryje ir pas jo merginą buvo rasta iš buto dingusių daiktų.
Ypač svarbūs tapo jo draugės parodymai. Ji teigė, kad birželio 25-osios popietę Dovydas rodė tris naudotus mobiliuosius telefonus ir siūlė vieną pasirinkti dovanų. Telefonai buvo tokie patys, kokius turėjo Aušra ir Indrė.
Paklaustas, kur ir kada buvo paskutinę birželio savaitę, vaikinas pradėjo painiotis. Galiausiai jis prisipažino nužudęs abi merginas.
Konfliktas peraugo į žudynes
D. Kriaučiūnas pasakojo, kad birželio 25-osios vėlų rytą atėjo pas Aušrą pasikalbėti. Bute buvo ir Indrė, tuo metu kilusi iš lovos. Virtuvėje kilo konfliktas. D. Kriaučiūnas teigė, kad merginos iš jo ir jo draugės šaipėsi, todėl jis pradėjo grasinti.
Merginos taip pat pagrasino, kad jų pažįstami vaikinai su juo susidoros. D. Kriaučiūnas sakė dėl šių žodžių įsiutęs: trenkė Aušrai į veidą, o tada paėmė metalinį daiktą ir smogė jai į galvą.
Indrė bandė pabėgti, tačiau miegamajame D. Kriaučiūnas ją pasivijo ir pradėjo daužyti metaliniu strypu. Ekspertai vėliau nustatė 12 smūgių žymių.
Po to jis nusprendė abi merginas nužudyti, kad išvengtų atsakomybės. Virtuvėje pasiėmęs peilį, miegamajame perrėžė be sąmonės gulėjusios Indrės abiejų rankų venas. Tada grįžo į virtuvę ir pribaigė Aušrą.
Po žmogžudystės ėmė vogti
Nužudęs merginas D. Kriaučiūnas iškart nepabėgo. Jis uždengė kūnus, ramiai susirinko bute buvusius vertingesnius daiktus, o iš Aušros telefonu paskambino savo draugei ir pakvietė ją susitikti. Išeidamas duris užrakino, o raktą pasiėmė.
Susitikęs su mergina jis parodė pavogtus telefonus ir pasiūlė vieną iš jų išsirinkti dovanų. Kitą pasiliko sau, trečią pardavė pažįstamam vaikinui. Tą patį vakarą jis dar du kartus grįžo į butą: išsinešė televizorių, muzikinį centrą, drabužių, kosmetikos ir kitų daiktų.
Televizorių D. Kriaučiūnas parsinešė į savo kambarį, o muzikinį centrą nunešė į lombardą. Tačiau darbuotojas paprašė paso. Išsigandęs, kad dokumentai gali padėti jį nustatyti, vaikinas apsimetė netrukus grįšiantis, o draugo paprašė skubiai išpirkti daiktą. Lombardo darbuotojas jį pardavė nelaukdamas paso, o D. Kriaučiūnas už paslaugą leido draugui muzikinį centrą pasilikti.
Vėliau jis savo parodymus pakartojo dalyvaujant advokatui ir nuvežtas į butą parodė, kaip bei kur nužudė Aušrą ir Indrę. Ekspertai merginų panagėse rado mikrodalelių nuo D. Kriaučiūno drabužių.
Vėliau pakeitė parodymus
Po susitikimo su motina, tuo metu dirbusia Šiaulių teritorinės muitinės Teisės ir teisėtvarkos skyriaus viršininke, D. Kriaučiūnas atsisakė ankstesnio prisipažinimo. Jis tvirtino, kad prisipažino policininkų kankinamas. Jo kameroje taip pat paslaptingai atsirado mobilusis telefonas.
D. Kriaučiūnas su motina susitikdavo ir aptardavo, ką turėtų pasakoti. Nežinodamas, kad pokalbiai įrašomi, jis jai skambindavo, o motina patarinėdavo, ką sakyti tyrėjams ir ką nutylėti.
Prasidėjus teismui motina reikalavo sūnų išteisinti ir tvirtino, kad merginas nužudė mafija. Posėdžių pertraukų metu ji ne kartą pakeltu balsu kalbėjo su nužudytųjų motinomis, o kartą vienai iš jų parodė liežuvį.
Paskutinio žodžio metu D. Kriaučiūnas vėl teigė save apkalbėjęs, merginų nežudęs ir kaltino policininkus smurtu. Jis taip pat neigė pavogęs visus kaltinamojoje išvadoje nurodytus daiktus ir tikėjosi išvengti griežčiausios bausmės. Kaltinamasis dar prašė apklausti motiną, kuri esą galėtų įvardyti tikruosius žudikus, tačiau teismas šio prašymo netenkino.
