Spalio pabaigoje Lietuvoje vis daugiau vietos užima Helovino simbolika: parduotuvėse pasirodo moliūgai, kaukės ir dekoracijos, o miestuose rengiami teminiai vakarėliai bei siaubo parkai. Vieniems tai – smagi pramoga, tačiau kiti šią tradiciją vertina atsargiai. Daugiausia klausimų kyla dėl jos suderinamumo su krikščionišku tikėjimu: ar katalikui dalyvauti Helovino renginiuose tėra nekaltas pasilinksminimas, ar tokia šventė su tikėjimu nesuderinama?
Apie tai, kaip krikščionys turėtų vertinti Lietuvoje populiarėjantį Heloviną, naujienų portalui tv3.lt papasakojo kunigas Juozas Janulis.
Kunigo teigimu, Helovinas nėra krikščioniška tradicija
J. Janulis mano, kad krikščionys neturėtų švęsti Helovino pirmiausia dėl šios tradicijos sąsajų su pagoniška pasaulėžiūra. Dvasininkas klausia, kodėl katalikai turėtų perimti kito tikėjimo šventę, ir pabrėžia, kad pagoniška tradicija nėra sava krikščionims.
Kunigas šį klausimą lygina su kitų tautų bei religijų šventėmis. Jo nuomone, žmogui, laikančiam save kataliku ir besilaikančiam krikščioniškų papročių, nereikia priimti visų kitų kultūrų tradicijų. Tai, kas svetima, jo teigimu, nebūtinai tinka švęsti, nors kitų tikėjimų žmonėms tokios šventės gali būti priimtinos.
J. Janulis taip pat primena, kad Lietuva turi savų persirengimo tradicijų. Kaip pavyzdį jis pateikia Užgavėnes, per kurias žmonės taip pat įsikūnija į įvairius personažus, tokius kaip Lašininis ir Kanapinis. Tačiau, pasak kunigo, ši šventė yra lietuviška ir turi kitą prasmę.
Ar Helovino šventimas laikytinas nuodėme?
Kalbėdamas apie galimą nuodėmę, J. Janulis pripažįsta, kad Helovino šventimas taip gali būti vertinamas, nors tai esą būtų nedidelė nuodėmė. Vis dėlto, jo manymu, svarbiausia ne pats pažeidimo mastas, o principas ir sąmoningas pasirinkimas laikytis savo tikėjimo tradicijų.
Dvasininkas skeptiškai vertina ir per Heloviną populiarų persirengimą raganomis, velniais, demonais bei kitais bauginančiais veikėjais. Tačiau jis pabrėžia, kad pats persirengimas savaime nėra problema – reikšmę turi aplinkybės, šventės pobūdis ir žmogaus tikslas.
Helovinas Lietuvoje dažnai minimas tuo pačiu laikotarpiu kaip Visų Šventųjų diena ir Vėlinės. Katalikams šios dienos turi kitokią prasmę: tuomet prisimenami mirę artimieji, lankomi kapai, degamos žvakės ir meldžiamasi už išėjusius.
Dėl to, J. Janulio vertinimu, Helovino šventimas šiuo metu gali atrodyti ir kaip nepagarba. Savo poziciją jis aiškina kultūrinės tapatybės pavyzdžiu: lietuviai, jo manymu, taip pat neturėtų automatiškai perimti su jų istorija ir tradicijomis nesusijusių švenčių.
Kunigas svarsto, kaip lietuviai jaustųsi, jei pradėtų švęsti sovietines šventes. Jo teigimu, tai nebūtų tinkama, todėl panašiai reikėtų vertinti ir Heloviną: jeigu tradicija nėra sava, katalikui nebūtina jos perimti.
J. Janulis skeptiškai žiūri ir į pastaraisiais metais Lietuvoje rengiamus Helovino tematikos renginius bei siaubo parkus. Jo nuomone, tikintiesiems neprivalu prie tokių pramogų prisidėti.
