Dalis Lietuvos gyventojų vis dar įsitikinę, kad žmogų galima palaidoti tik dalyvaujant kunigui ar atliekant religines apeigas. Tačiau tai nėra tiesa. Lietuvos teisės aktai nenustato privalomos religinės laidojimo tvarkos, todėl atsisveikinimo pobūdį gali pasirinkti mirusiojo artimieji.
Laidotuvių organizavimo specialistai pastebi, kad žmonės vis dažniau stengiasi įgyvendinti paties mirusiojo norus ir pasirinkti jo gyvenimo būdą atspindintį atsisveikinimą.
Kunigas laidotuvėse nėra privalomas
Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas nustato palaikų laidojimo sąlygas ir procedūras, tačiau nereikalauja, kad ceremonijoje dalyvautų kunigas ar kitas dvasininkas.
Įstatymas taip pat nenumato privalomų religinių apeigų. Jame pabrėžiama, kad per laidotuves turi būti gerbiami mirusiojo ir jo artimųjų įsitikinimai.
Atsisveikinimo forma gali atspindėti žmogaus gyvenimą
Kadangi žmonės gyvena skirtingai, skirtingas gali būti ir jų išlydėjimas. Vieniems svarbios religinės apeigos, kitiems artimesnis ramus šeimos susibūrimas prie bendro stalo.
Dar viena galimybė – humanistinė ceremonija. Joje dėmesys skiriamas mirusiojo asmenybei, gyvenimo istorijai, vertybėms ir ryšiui su artimaisiais.
Tokias ceremonijas visoje Lietuvoje rengia sertifikuoti ceremonmeisteriai. Jie surenka informaciją apie velionio gyvenimą, o per atsisveikinimą padeda artimiesiems išgirsti jo istoriją. Paprastai ceremonija trunka apie 30 minučių ir vyksta šarvojimo arba laidojimo metu.
HIA humanistinių ceremonijų organizacijos vadovė Urtė Žukauskaitė-Zabukė aiškino, kad humanistinis atsisveikinimas apima ne tik gyvenimo faktų išvardijimą. Pasak jos, jame prisimenamos asmeninės detalės, nueitas kelias, atlikti darbai ir artimiesiems paliktos pamokos. Tokie prisiminimai gali padėti gedintiesiems išsaugoti ne vien skausmą, bet ir šviesų jausmą, kad velionio gyvenimas buvo prasmingas.
Jos teigimu, toks atsisveikinimas taip pat padeda suprasti, kaip toliau palaikyti ryšį su išėjusiu žmogumi – per prisiminimus, pasakojimus ar tęsiant jo darbus.
Pelenai gali būti išbarstyti jūroje
Su netradicinėmis laidotuvėmis dirbančios „Lydėtuvės.lt“ direktorė Elena Patamsė taip pat pastebi, kad nemažai žmonių vis dar mano, jog religinės apeigos yra būtina laidotuvių dalis. Įprastai artimieji dalyvauja mišiose, o vėliau rengia asmeninį atsisveikinimą, tačiau požiūris pamažu keičiasi.
Pasak E. Patamsės, vis dažniau šeimos atsižvelgia į mirusiojo pasaulėžiūrą ir, jei jis buvo nereligingas, atsisako kunigo, bažnyčios bei religinių atributų.
Atsisveikinimo vieta taip pat nebeapsiriboja šarvojimo sale. Artimieji renkasi sodybas, laivus ar kitas su velioniu susijusias vietas.
Pavyzdžiui, žmogui, kuris užaugo prie jūros ir ją mylėjo, ceremonija gali vykti paplūdimio restorane, o jo pelenai gali būti išbarstyti jūroje. Lietuvos teisės aktai tai leidžia.
Keičiasi ir gedulingų pietų tradicija. Kai kurios šeimos vietoj įprastų vaišių prie urnos patiekia tai, ką mėgo velionis, – pavyzdžiui, picas, šaltibarščius ar kokteilius.
Toks atsisveikinimas tampa asmeniškesnis, nes atspindi konkretaus žmogaus charakterį ir jo gyvenimo istoriją.
Humanistinė ceremonija padėjo priimti netektį
Viktorija Radžienė pasakojo, kad jos mama nebuvo itin religinga, todėl ji pasirinko humanistinę atsisveikinimo ceremoniją. Nors pradžioje tėtis ir brolis į šią idėją žvelgė skeptiškai, moteris norėjo mamos gyvenimą įprasminti per jai svarbius simbolius.
Ceremonijoje skambėjo mamos mėgta muzika, buvo skaitomos citatos ir eilėraštis, kurį ji dažnai niūniuodavo: „Nemune ledai išplauks, Obelys pabals. – Parymok, manęs palauk Prie baltos obels…“ Šį fragmentą V. Radžienė dabar niūniuoja savo dukrai, kuri su močiute prasilenkė 13 dienų.
Po atsisveikinimo jos tėtis ir brolis pripažino, kad geresnės ceremonijos nebūtų įsivaizdavę. Pati V. Radžienė sakė pajutusi, kad toks išlydėjimas padėjo aiškiau suvokti netektį ir pradėti gedėti.
Žmogus gali iš anksto nurodyti, kaip jį palaidoti
Įstatymo 21 straipsnis kiekvienam suteikia teisę iš anksto išreikšti valią dėl savo palaikų laidojimo ir paskirti asmenį, kuris pasirūpins šios valios įgyvendinimu.
E. Patamsė prisiminė jaunos vėžiu sirgusios moters istoriją. Ji norėjo, kad jos atsisveikinime būtų kuo daugiau šviesos ir jos pačios asmenybės, todėl pasirinko humanistinę ceremoniją.
Prieš mirtį moteris parašė laišką, kuriame išdėstė savo prisiminimus ir požiūrį. Šis tekstas tapo pagrindine ceremonijos dalimi ir išliko kaip svarbus palikimas ne tik atsisveikinimo metu, bet ir jos mažam vaikui.
Planuojant atsisveikinimą galima aptarti ne tik muziką, aprangą ar laidojimo vietą, bet ir organų donorystę bei pelenų išbarstymą.
Apie mirtį kalbėtis sunku, ypač kai žmogaus sveikatos prognozės nepalankios, o artimieji jų nenori pripažinti. Tokiais atvejais galima užsisakyti paslaugą, kurios metu užrašomi žmogaus pageidavimai, o vėliau jie perduodami šeimai. Tai gali palengvinti artimųjų naštą.
Tačiau jei šeima apie velionio norus sužino tik po jo mirties, tai gali sukelti skausmą ar net konfliktą. Ypač tada, kai religingi artimieji susiduria su prašymu surengti pasaulietines laidotuves.
U. Žukauskaitė-Zabukė ragino apie tai kalbėtis dar tada, kai mirtis atrodo tolima. Pasak jos, sveikam ir jaunam žmogui tokia tema gali būti aptariama teoriškai, o ligos ar senatvės atveju tai padaryti tampa gerokai sunkiau. Todėl, jos teigimu, pokalbį verta pradėti šiandien, o ne atidėti rytojui.
Galima derinti pasaulietines ir religines apeigas
Laidotuvių metu svarbiausia pagarba mirusiajam ir artimųjų paguoda. Šeimose neretai susiduria skirtingi įsitikinimai: nors velionis buvo nereligingas, kai kurie giminaičiai gali norėti maldos ar mišių.
Tokiu atveju galima suderinti humanistinę ir religinę ceremonijas. Taip atsižvelgiama į mirusiojo valią ir kartu suteikiama galimybė artimiesiems atsisveikinti jiems priimtinu būdu.
HIA vadovė teigė, kad humanistinėse ceremonijose, nors jos nėra religinės, dažnai paliekama laiko apmąstymams ar tyliai maldai. Kai kurios šeimos pasirenka surengti abi ceremonijas – religinę ir humanistinę.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad visuomenėje dar pasitaiko spaudimo ir smerkimo, kai šeima nusprendžia atsisveikinti be kunigo, nors toks pasirinkimas yra teisėtas, normalus ir pagarbus.
Velionio istoriją galima įamžinti ir kapavietėje
Atminimas nesibaigia ceremonijai pasibaigus. Kapavietė, urna, antkapis, simboliai ir užrašai taip pat gali tapti asmenine istorija, atspindinčia žmogų bei jo ryšį su artimaisiais.
„Memorus.lt“ memorialinių erdvių dizainerė Eglė Balčiūnienė teigė, kad nors daugelyje kapaviečių vis dar naudojama religinė atributika, vis daugiau šeimų nori, jog kapo vieta atskleistų velionio asmenybę, vertybes ir gyvenimo būdą.
Ji prisiminė atvejį, kai paklausė klientės, ar ant paminklo reikėtų numatyti kryžių. Moteris nustebo, nes nebuvo pagalvojusi, kad galima jo atsisakyti. Pasak E. Balčiūnienės, kapavietę gali puošti ne tik kryžius, bet ir akmuo, medis, skulptūra, asmeninis simbolis ar nedidelė natūraliai apželdinta erdvė.
Ypač jaunesni žmonės dažniau renkasi minimalistinius, šviesius ir natūralius sprendimus. Mažėja didelių monumentų ir gausaus dekoro poreikis, daugiau dėmesio skiriama medžiagų, formų ir augalų deriniui, ilgaamžiškumui bei paprastai priežiūrai.
Pasak daugiau nei dešimtmetį šioje srityje dirbančios ekspertės, anksčiau klientai dažniausiai rinkdavosi jau pagamintą paminklą arba standartinį kapavietės variantą. Dabar pokalbis pradedamas nuo klausimų apie patį žmogų: koks jis buvo, ką mėgo, kokiomis vertybėmis vadovavosi ir kokius jausmus artimieji norėtų patirti lankydami jo kapą.
Specialistui svarbu ne tik išklausyti artimųjų žodžius, bet ir suprasti tai, kas liko nepasakyta – jų jausmus, poreikius bei lūkesčius.
Kapavietė gali pasakoti apie gyvenimą, o ne vien apie mirtį
Brangus karstas ar įspūdingas paminklas nėra būtini. Kartais daug daugiau reiškia paprastas asmeninis daiktas ar simbolis, kurio prasmę supranta tik šeima. Tokios detalės leidžia artimiesiems prisiminti velionį, kalbėti apie jį ir išreikšti meilę, ilgesį bei dėkingumą.
Tradicinius gėlių, augalų, gamtos ar paukščių motyvus, tėviškės vaizdus ir krikščioniškus simbolius vis dažniau papildo baltiški bei tautiniai raštai, inicialai, asmeniškai sukurti eilėraščiai, posakiai ar citatos.
Simbolika tampa labiau individuali ir susijusi su konkretaus žmogaus pasaulėžiūra, pomėgiais bei vertybėmis. Artimieji vis drąsiau renkasi asmeniškus atminimo ženklus.
E. Balčiūnienė pasakojo, kad kartais individualumui sukurti užtenka vienos detalės: antkapyje iškalto velionės austos juostos rašto, muzikos mokytojos kapavietėje pavaizduotų natų ar mirusios moters piešinio.
Kitais atvejais į kapavietę įkomponuojamas akmuo, ant kurio velionis mėgdavo sėdėti gerdamas kavą. Tokie sprendimai ne tik išskiria kapavietę, bet ir papasakoja dalį žmogaus gyvenimo.
Individualumo siekiama ir renkantis urną. Pasak E. Balčiūnienės, svarbu ne tik jos forma, medžiaga ar išvaizda, bet ir tai, kokią asmenybę ji gali atspindėti.
Artimieji urną renkasi pagal jos kuriamą nuotaiką, charakterį ar sąsajas su mirusiuoju. Todėl urna, kaip ir antkapis, gali būti ne vien funkcinis daiktas, bet ir prasmingas velionio asmenybės simbolis.
Kapavietė, pasak E. Balčiūnienės, yra daugiau nei palaidojimo vieta. Tai erdvė, kurioje susipina prisiminimai, jausmai ir santykis su mirusiuoju – keliuose kvadratiniuose metruose gali tilpti didelė žmogaus gyvenimo istorija.
