Ilgalaikį nedarbą galima mažinti ne tik padedant žmonėms rasti darbą, bet ir kuriant konkrečios vietovės poreikius atitinkančias darbo vietas. Prancūzijoje toks būdas taikomas jau dešimtmetį – jis padėjo įsidarbinti ir tiems, kuriems dėl amžiaus ar sudėtingų gyvenimo aplinkybių darbo paieškos buvo ypač sunkios.
Kaip skelbia „Euronews“, 2016 m. Prancūzijoje pradėtu projektu „Teritorijos be ilgalaikio nedarbo“ siekiama kaimiškose vietovėse kurti nuolatines darbo vietas, atsižvelgiant į tai, kokių paslaugų ir darbų ten trūksta.
Vienas iš pavyzdžių – Pipriake (pranc. Pipriac) veikianti įmonė „Tezea“. Joje dirba daugiau nei 60 žmonių, o vykdoma apie 30 skirtingų veiklų: rūšiuojami ir parduodami daiktai, dirbama maisto prekių parduotuvėje, ruošiamos malkos ir atliekami kiti darbai.
Kyla klausimas, ar panašus modelis galėtų būti plačiau taikomas ir Lietuvoje.
Lietuvoje jau taikomos panašios priemonės
Užimtumo tarnyba teigia, kad Prancūzijos modelis turi panašumų su Lietuvoje vykdomomis Užimtumo didinimo ir Vietinių užimtumo iniciatyvų programomis. Tarnyba galėtų prisidėti atrenkant ir konsultuojant dalyvius bei nukreipiant juos į naujai sukurtas darbo vietas.
Tačiau šalių pasirinkti sprendimai nėra vienodi. Prancūzijoje pagrindinis dėmesys skiriamas nuolatinių darbo vietų kūrimui, o Lietuvoje nuo šių metų liepos daugiau dėmesio skiriama atvejo vadybai – individualiam žmogaus situacijos įvertinimui ir pagalbai sprendžiant kliūtis, trukdančias įsidarbinti.
Užimtumo tarnybos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Inga Vegytė nurodė, kad savivaldybės skatinamos laikino įdarbinimo priemones derinti su individualiomis paslaugomis. Taip siekiama padėti žmonėms pašalinti kliūtis užimtumui ir sugrįžti į darbo rinką.
Tarnybos vertinimu, tokia pagalba žmogui turėtų suteikti galimybę pasirinkti, ar įsidarbinti, persikvalifikuoti, ar pradėti savo verslą. Prancūzijoje, priešingai, dažniausiai pasirenkamas tiesioginis darbo vietos pasiūlymas.
Šiuo metu kompleksinė pagalba žmonėms, susiduriantiems su užimtumo sunkumais, teikiama 60-yje Lietuvos savivaldybių. Joje dalyvauja savivaldybės, Užimtumo tarnyba, nevyriausybinės organizacijos, darbdaviai ir kitos įstaigos.
Vietinių užimtumo iniciatyvų projektai skirti bedarbio statusą turintiems žmonėms įdarbinti pagal neterminuotas darbo sutartis. Jie vykdomi vietovėse, kuriose nedarbo lygis yra didesnis, o finansavimo darbo vietoms kurti gali siekti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės.
Užimtumo tarnyba turi duomenų apie kiekvienos savivaldybės darbo paklausą ir pasiūlą. Tai galėtų padėti atrinkti tinkamus dalyvius ir nustatyti, kokių darbų konkrečioje vietovėje labiausiai trūksta. Vis dėlto tarnyba siūlo pirmiausia tokį modelį išbandyti keliose savivaldybėse.
I. Vegytė pažymėjo, kad praktikoje efektyviausia pradėti nuo pilotinių projektų, į kuriuos įsitrauktų kelios savivaldybės. Įvertinus rezultatus, sprendimus būtų galima taikyti visoje Lietuvoje.
Vien pasiūlyti darbą ne visada užtenka
Anot I. Vegytės, darbo vieta turėtų būti parenkama įvertinus žmogaus poreikius, gebėjimus, fizines galimybes ir sveikatos būklę. Tačiau ilgą laiką nedirbusiam žmogui neretai reikia pagalbos ne tik įsidarbinant, bet ir išsilaikant naujoje darbo vietoje.
„SOPA“ direktorė teigia, kad organizacijos patirtis rodo: ilgalaikiams bedarbiams sudėtingiausia ne vien rasti darbą, bet ir jame išsilaikyti. Todėl modelio rezultatai priklausytų nuo pagalbos darbuotojui ir darbdaviui pirmuoju darbo laikotarpiu bei nuo galimybės spręsti kitas įsidarbinimą apsunkinančias problemas.
Ilgalaikį nedarbą dažnai lemia ne viena priežastis. Keičiantis darbo rinkai žmogus gali prarasti įgūdžius, be to, jam gali tekti prižiūrėti vaikus ar senyvus tėvus, susidurti su priklausomybėmis arba skolomis.
J. Kuprytė sakė, kad žmonėms sunku sudurti galą su galu, o susikaupusi daugybė problemų be pagalbos apsunkina ištrūkimą iš tokios situacijos.
Prancūzijos pavyzdys: nuo 13 proc. iki mažiau nei 5 proc.
Prancūzijoje prieš dešimtmetį pradėtas projektas orientuotas į nuolatinių darbo vietų kūrimą ilgalaikiams bedarbiams. Darbai parenkami pagal konkrečios vietovės poreikius ir tai, kokių paslaugų joje trūksta.
„Euronews“ pasakoja ir apie „Tezea“ darbuotoją Marie-Fabienne Lavoisier. Moteriai netrukus sukaks 58-eri, o įmonėje ji dirba beveik trejus metus. Anksčiau ji sirgo vėžiu, o vėliau nuo šios ligos mirė jos vyras. Pasak moters, sulaukus 55-erių rasti darbą buvo nelengva.
„Tezea“ direktorius Serge’as Marhicas aiškino, kad šis modelis leidžia dalį su nedarbu susijusių išlaidų skirti darbo vietoms kurti. Iš dalies finansuojant atlyginimą galima įdarbinti žmones nuolatiniam darbui, kartu kuriant vietos ekonominę vertę. „Euronews“ duomenimis, Pipriake nedarbas sumažėjo nuo 13 proc. iki mažiau nei 5 proc.
Lietuvoje registruota daugiau nei 26 tūkst. ilgalaikių bedarbių
Užimtumo tarnybos duomenimis, 2026 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje buvo registruoti 26 653 ilgalaikiai bedarbiai – žmonės, nedirbantys ilgiau nei 12 mėnesių. Jie sudarė apie 18,3 proc. visų tą dieną registruotų bedarbių. Prieš metus ilgalaikių bedarbių buvo 30 098.
Naujausiais spalio 1 d. duomenimis, bendras registruotas nedarbas Lietuvoje siekė 7,7 proc. Savivaldybėse jis svyravo nuo 1,8 proc. Neringoje iki 10,9 proc. Ignalinos rajone. Šie skaičiai rodo bendrą registruotą nedarbą, o ne vien ilgalaikių bedarbių dalį, tačiau kartu atskleidžia skirtingą padėtį šalies vietovėse.
Vykdant šias programas daugiau nei 5,5 tūkst. žmonių gavo įvairias paslaugas, o beveik 1,7 tūkst. dalyvių buvo įdarbinti terminuotam darbui.
