Šiandien Vėlinės daugeliui pirmiausia reiškia apsilankymą kapinėse, žvakių šviesą ir susikaupimą. Tačiau mirusiųjų pagerbimo tradicijos Lietuvoje susiformavo palaipsniui. Seniausiuose šaltiniuose minimos apeigos šventuose miškuose, o vėlesniuose pasakojama apie namuose mirusiesiems rengtas vaišes.
Artėjant Vėlinėms Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinio Istorijų namų etnologė ir edukatorė Audronė Daraškevičienė apžvelgia senąsias tradicijas ir jų pėdsakus, išlikusius iki šių dienų.
Vėlinės kadaise reiškė aukojimus ir bendras puotas
A. Daraškevičienė pabrėžia, kad apie prieš kelis šimtmečius Lietuvoje gyvavusius mirusiųjų pagerbimo papročius žinoma nedaug. Vis dėlto istoriniai šaltiniai piešia kitokį vaizdą nei tas, su kuriuo Vėlines siejame dabar.
XV a. pabaigoje rašęs istorikas Jonas Dlugošas nurodė, kad po derliaus nuėmimo lietuviai eidavo į šventais laikytus miškus. Ten tris dienas dievams aukodavo jaučius, avinus ir kitus gyvulius, taip dėkodami už metų derlių.
Po apeigų prasidėdavo bendros vaišės: žmonės valgydavo, gerdavo, šokdavo ir žaisdavo, o mirusiųjų dvasioms taip pat aukodavo maistą bei gėrimus. Taigi prieš 500 metų ši šventė buvo ne tik mirusiųjų atminimo, bet ir visą bendruomenę suburiančių vaišių metas. Mirusiesiems pagerbti skirtos apeigos buvo susijusios ir su padėka už nuimtą derlių.
XVI a. istorikas Motiejus Strijkovskis taip pat aprašė po derliaus nuėmimo rengiamą didžiąją rudens šventę, į kurią susirinkdavo visa bendruomenė. Tuo metu gyvenęs Jonas Lasickis užrašė dar vieną šiandien neįprastai skambantį paprotį – vėlėms būdavo ne tik ruošiamos vaišės, bet ir kūrenama pirtis.
Pagal pakviestų vėlių skaičių namiškiai pastatydavo kėdžių, parūpindavo rankšluosčių ir marškinių, o stalą nukraudavo maistu bei gėrimais. Tai rodo, kad mirusieji buvo laikomi bendruomenės dalimi, galinčia tam tikru metų laiku sugrįžti pas gyvuosius. J. Lasickio raštuose taip pat pirmą kartą užfiksuotas tuometinis šventės pavadinimas – Ilgės.
Žmonės atverdavo namus sugrįžtančioms vėlėms
Bėgant laikui papročiai pasikeitė. XIX a. šaltiniai rodo, kad triukšmingas bendruomenines puotas pakeitė rami šeimos vakarienė namuose, per kurią nebuvo galima linksmintis ar triukšmauti.
Tačiau tikėjimas, kad ypatingu metu mirusių artimųjų vėlės sugrįžta į namus, išliko. Šeimos stengdavosi sudaryti joms kuo palankesnes sąlygas.
Ant stalo būdavo uždegama šventinta žvakė, kad vėlės rastų kelią namo. Langai ir durys paliekami atviri, šunys uždaromi, o aštrūs daiktai paslepiami, kad sugrįžę mirusieji nesusižeistų. Po vakarienės stalas nebūdavo nukraustomas – manyta, kad naktį prie jo susės vėlės.
Ryte šeimininkai ieškodavo apsilankymo ženklų. Ant stalo aptiktos dingusios kruopos buvo laikomos geru ženklu, reiškiančiu, kad kitų metų derlius bus gausus.
XIX a. ir XX a. pradžioje svarbi Vėlinių dalis buvo maldos ir giesmės už mirusiuosius, atliekamos bažnyčioje bei namuose. Maldų būdavo prašoma ir elgetų, nes tikėta, kad jų užtarimas mirusiesiems ypač veiksmingas.
Kapinėse matoma žvakių jūra – palyginti naujas reiškinys. Žvakes kapinėse pradėta degti XIX a. pabaigoje, tačiau plačiau šis paprotys paplito tik po Antrojo pasaulinio karo.
Keitėsi ir šventės pavadinimas. XIX–XX a. pradžioje skirtinguose Lietuvos regionuose ši diena buvo vadinama Šermenimis, Uždūšinėmis, Stalais arba Diedais. Pavadinimas Vėlinės įsitvirtino tik tarpukariu.
Žvakėse išliko senasis ryšio su mirusiaisiais simbolis
Nors per šimtmečius Vėlinių minėjimo būdai pasikeitė, pagrindiniai simboliai ir šventės prasmės išliko. Vienas svarbiausių jų – ugnis. Seniau degę apeiginiai laužai šiandien virto ant kapų uždegamomis žvakėmis, tačiau abiem atvejais ugnis simboliškai sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.
Vėlinių ugnis tarsi nutiesia tiltą tarp šių pasaulių, leidžiantį gyviesiems prisiminti mirusiuosius ir pajusti ryšį su jais. Išliko ir susitikimų tradicija: anksčiau į šventę rinkdavosi viso kaimo ar kelių kaimų žmonės, o šiandien Vėlinės tampa proga susitikti po Lietuvą ir užsienį išsibarsčiusiems artimiesiems.
A. Daraškevičienės teigimu, ši šventė svarbi ir todėl, kad moko nebijoti tamsiojo metų laiko bei mirties temos. Per savitus simbolius ir vaizdinius lietuviškos Vėlinių tradicijos skatina darniau priimti anapusinio pasaulio sampratą ir prisijaukinti tamsų bei šaltą metų laikotarpį, ypač svarbų mūsų klimato juostoje.
