Artėjant Helovinui ir ilgėjant rudens vakarams, siaubo filmai tampa vis populiaresniu pasirinkimu. Vis dėlto tikintiesiems kyla klausimas, ar tokia pramoga neprieštarauja jų įsitikinimams. Katalikų Bažnyčia bendro draudimo žiūrėti siaubo filmus nėra nustačiusi, tačiau ragina vertinti jų turinį ir poveikį žmogui.
Šio žanro kūriniai labai skiriasi. Vienuose svarbiausia paslaptis ir įtampa, kituose daug dėmesio skiriama žiaurumui, okultizmui ar satanizmui. Todėl reikšmingas ne vien filmo žanras, bet ir tai, kokias mintis bei emocijas jis sukelia žiūrovui.
Kaip skelbia portalas fakt.pl, šią temą yra nagrinėjęs katalikų diakonas Stevenas D. Greydanusas, aptaręs siaubo elementų vietą kultūroje ir jų vertinimą iš tikėjimo perspektyvos.
Vien siaubo žanro nepakanka sprendimui
S. D. Greydanuso teigimu, šiurpūs ir makabriški vaizdiniai žmonių kultūroje bei vaizduotėje egzistuoja nuo seno. Todėl vien filmo priskyrimas siaubo žanrui dar nereiškia, kad jį žiūrėti netinka.
Vertėtų atsižvelgti į tai, kas kūrinyje vaizduojama, kokią žinutę jis perduoda ir kaip į jį reaguoja konkretus žmogus. Tikintiesiems svarbu patiems įvertinti, ar pasirinktas filmas neprasilenkia su jų vertybėmis ir įsitikinimais.
Tai, kas vienam žiūrovui tėra įtempta pramoga, kitam gali sukelti stiprų nerimą ar vidinį diskomfortą. Dėl to tas pats filmas skirtingiems žmonėms gali turėti nevienodą poveikį.
Smurto ir okultizmo vaizdavimas taip pat svarbus
Daugiau abejonių gali kelti filmai, kuriuose itin detaliai rodomas smurtas, kančia ar žiaurumas. Tokios scenos kai kuriems žmonėms gali būti nemalonios ir neigiamai paveikti jų savijautą.
Atskiras dėmesys tenka kūriniams apie okultizmą ir satanizmą. Vertinant juos svarbu žiūrėti, kaip šios temos pateikiamos ir ar filmas nesudaro įspūdžio, kad tokį elgesį reikėtų sekti.
Vis dėlto vien okultinių ar satanistinių motyvų buvimas neleidžia visų tokių filmų vertinti vienodai. Reikšmę turi bendras kūrinio kontekstas, jo pagrindinė mintis ir asmeninė žiūrovo reakcija.
Klausimai, kuriuos verta užduoti sau prieš peržiūrą
Renkantis siaubo filmą, galima apsvarstyti kelis dalykus:
- Ar smurtas ir kančia filme pateikiami itin žiauriai?
- Kaip kūrinyje vaizduojamos okultizmo ir satanizmo temos?
- Ar po peržiūros ilgai išlieka baimė, nerimas ar kiti nemalonūs jausmai?
- Ar tokie filmai keičia mano požiūrį į tikėjimą?
- Ar pats siaubo filmų žiūrėjimas laikomas nuodėme?
S. D. Greydanusas ragina šį klausimą vertinti apdairiai, panašiai kaip renkantis filmus apie karą, žiaurumą ar dideles žmonių kančias. Jo vertinimu, vien žanras neturėtų būti vienintelis kriterijus sprendžiant, ar kūrinį žiūrėti.
Svarbu atsižvelgti į filmo turinį, jo perteikiamas vertybes ir poveikį pačiam žiūrovui. Jeigu kūrinys kelia nuolatinę baimę, skatina žavėtis žiaurumu ar prieštarauja žmogaus įsitikinimams, verta pagalvoti, ar tokia pramoga jam tinkama.
Taigi vien dėl to, kad filmas priklauso siaubo žanrui, jo žiūrėjimas savaime nelaikomas nuodėme. Katalikišku požiūriu svarbiausia sąmoningai rinktis turinį ir įvertinti, kaip jis veikia savijautą bei dvasinį gyvenimą.
