Paauglys vėlavo grįžti, neatsiliepė telefonu ar į priminimą sureagavo grubiai. Įtampa greitai perauga į ginčą, balsai kyla, o tėvai kartais pasako tai, dėl ko vėliau gailisi. Emocijoms atslūgus lieka ne tik neišspręsta problema, bet ir klausimas, kaip vėl užmegzti ryšį su vaiku. Ar atsiprašymas nesusilpnins tėvų pozicijos ir neparodys, kad susitarimų galima nesilaikyti?
SOS vaikų kaimai Lietuva praktiniame gide „Paauglystės kasdienybė“ pabrėžia: tėvai gali pripažinti savo klaidą ir kartu iš paauglio tikėtis atsakomybės.
SOS vaikų kaimai Lietuva psichologė Uršulė Toleikytė aiškina, kad atsiprašydami už šaukimą suaugusieji parodo prisiimantys atsakomybę už savo elgesį. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti susitarimų ar pateisinti paauglio veiksmus. Svarbu pripažinti savo reakciją, ramiai aptarti įvykį ir susitarti, ką kitą kartą abu darysite kitaip. Po konflikto paauglys turėtų žinoti, kad tėvai pasirengę sugrįžti prie pokalbio, išklausyti ir ieškoti sprendimo.
Pirmas žingsnis – sustabdyti ginčą
Kai kyla noras pasakyti paskutinį žodį ar nedelsiant skirti bausmę, verta padaryti pauzę. Jei paauglys užtrenkė duris, sekimas iš paskos ir ginčo tęsimas greičiausiai tik padidins įtampą. Ne visus klausimus būtina išspręsti tą pačią akimirką.
Galima pasakyti, kad šiuo metu esate per daug supykę ramiai kalbėtis, todėl siūlote padaryti pauzę ir prie temos grįžti po pusvalandžio. Svarbu pasirinkti tokį laiką, kurio laikysitės. Jei pažadėjote sugrįžti prie pokalbio, tai ir padarykite – pauzė neturėtų tapti ilgu tylėjimu ar problemos vengimu.
Toks elgesys paaugliui rodo, kaip suaugęs žmogus gali valdyti stiprias emocijas. Nurimus lengviau suprasti, ką norite pasakyti ir kokio sprendimo siekiate.
Prieš kalbėdami išsiaiškinkite savo pykčio priežastį
Prieš atnaujindami pokalbį pamėginkite suprasti, kas sukėlė tokią stiprią reakciją. Galbūt išsigandote, nes vaikas neatsiliepė, o gal pavargote nuolat kartoti tą patį susitarimą. Įvardijus savo reakcijos priežastį, lengviau kalbėti apie konkretų įvykį ir patirtus jausmus.
Užuot sakę, kad paaugliui visiškai nerūpi šeima, galite paaiškinti, jog jam negrįžus sutartu laiku ir neatsiliepus labai išsigandote, nes nežinojote, ar viskas gerai. Taip aiškiau išsakoma, kas jums buvo svarbu.
Vis dėlto paauglys neturėtų būti atsakingas už tėvų emocijų suvaldymą. Pasakyti apie savo nerimą galima, tačiau kaltinimai ar reikalavimas jus nuraminti užkrautų jam papildomą naštą.
Atsiprašymas nereiškia, kad atsisakote ribų
Sugrįžus prie pokalbio verta pirmiausia kalbėti apie savo elgesį. Pavyzdžiui, galima atsiprašyti už šaukimą ir skaudžius žodžius bei pripažinti, kad taip kalbėti nederėjo. Konkretus atsiprašymas leidžia aiškiai suprasti, už ką prisiimate atsakomybę.
Nereikėtų atsiprašymo užbaigti teiginiais, kad paauglys jus išprovokavo ar kad nebūtumėte šaukę, jei jis būtų klausęs. Tokiu atveju atsakomybė už suaugusiojo reakciją perkeliama vaikui. Taip pat nereikia versti paauglio iškart priimti atsiprašymą ar pradėti kalbėtis.
Jei jis dar nepasirengęs pokalbiui, galima pripažinti, kad tai suprantate, pasakyti, jog norėjote atsiprašyti, ir pridėti, kad vėliau norėtumėte išgirsti jo pusę. Kartu verta sutarti, kada prie likusio klausimo bus grįžta.
Ribos išlieka, tačiau paauglio pusę būtina išgirsti
Atsiprašę už pakeltą balsą neprivalote atsisakyti šeimos susitarimų. Galima aiškiai pasakyti, kad šaukti nederėjo, tačiau vis tiek būtina aptarti, kodėl paauglys negrįžo sutartu laiku ir kaip panašioje situacijoje bus elgiamasi ateityje. Taip atskiriama netinkama tėvų reakcija nuo problemos, kurią reikia išspręsti.
Leiskite paaugliui papasakoti, kas įvyko, ir paklauskite, kaip jis pats mato situaciją. Stenkitės jo nepertraukti. Paaiškinimas gali padėti suprasti aplinkybes ir rasti kitokį sprendimą kitam kartui.
Jeigu būtina numatyti pasekmę, ji turėtų būti proporcinga, įgyvendinama ir susijusi su konkrečiu veiksmu. Paaugliui taip pat svarbu žinoti, ką jis gali padaryti, kad atkurtų pasitikėjimą. Emocijų įkarštyje paskirtą pernelyg griežtą bausmę verta persvarstyti. Tėvai gali paaiškinti priimtą sprendimą ir jį pakeisti, jei nurimę supranta, kad bausmė buvo per griežta.
Susitarimai padeda išvengti panašaus konflikto
Pokalbį verta užbaigti konkrečiais susitarimais. Pavyzdžiui, pasikeitus grįžimo planams paauglys įsipareigoja apie tai pranešti, o tėvai, pajutę, kad ima šaukti, įvardija poreikį padaryti pauzę. Taip pat reikėtų aptarti, kaip abu atpažinsite momentą, kai pokalbį būtina sustabdyti, ir kada prie jo sugrįšite.
Vien pažado nepakanka – svarbu, kad jis atsispindėtų vėlesniuose veiksmuose. Jei panašus ginčas pasikartoja, stenkitės anksčiau pastebėti, kada balsas pradeda kilti. Gebėjimas sugrįžti prie pokalbio ir keisti savo reakciją tampa atsakomybės pavyzdžiu paaugliui.
Daugiau rekomendacijų apie tėvų emocijas, ribas ir santykį su paaugliu pateikiama SOS vaikų kaimai Lietuva elektroniniame praktiniame gide „Paauglystės kasdienybė“. Jame aptariamos kasdienės šeimų situacijos ir būdai išlikti šalia jauno žmogaus, kai jam sunku. Nemokamą gidą galima atsisiųsti čia: https://sosvaikukaimai.lt/gidas-tevams.
