Keliautojas Aurimas Valujavičius, tęsdamas istorinę 5600 kilometrų kelionę baidare Misūrio ir Misisipės upėmis, naujausiame „YouTube“ vaizdo įraše parodė kasdienius ekspedicijos iššūkius.
Plaukdamas Misisipės upe jis išbandė saulės baterijų veikimą, analizavo Amerikos upių transporto ekonomiką ir ieškojo tinkamos vietos nakvynei laukinėje pakrantėje.
Pakrantėje – ne tik nuvirtę medžiai
Po daugiau nei 40 kilometrų irklavimo A. Valujavičius ėmė dairytis vietos nakvynei, tačiau susidūrė su sudėtingomis Misisipės pakrantės sąlygomis. Po potvynio į krantą buvo išmesta daugybė navigacinių bujų, kurių tarnybos dar nespėjo surinkti. Tarp vandens užlietų krūmų keliautojas pastebėjo ir išmestų šaldytuvų.
Vis dėlto labiausiai jį nustebino ne įvairūs radiniai, o tai, kad upėje buvo labai mažai plastiko šiukšlių. A. Valujavičius pasakojo, jog nors šaldytuvų pakrantėje netrūksta, upė nebuvo nusėta plastikiniais buteliais ar kitomis atliekomis. Jo teigimu, daugiausia plaukė rąstai ir mediena, o plastiko nuolaužų pasitaikydavo tik nedaug. Keliautojas pabrėžė, kad, palyginti su įprastu vaizdu per potvynį, Misisipė atrodė gana švari.
Nors vanduo buvo rudas ir drumzlinas dėl molio bei dumblo, didžiausia kliūtis tapo ne šiukšlės. Prie kranto priartėti trukdė didžiulės susikaupusios rąstų sankaupos. Pusantros valandos plaukęs pakrante A. Valujavičius nerado nė vienos smėlio salelės, tačiau viename pakrantės plyšyje išvydo laukinės gamtos ir išvirtusios medienos kraštovaizdį.
Juokavo apie didžiausią pasaulio laužą
Matydamas šimtus metrų nusidriekusius medienos plotus, keliautojas juokavo, kad visus rąstus surinkus į vieną vietą ir padegus būtų galima įžiebti didžiausią laužą pasaulyje. Jis pridūrė, kad tokiai užduočiai neturi pakankamai „supergalių“.
Artėjant vakarui A. Valujavičius pasirinko sausą, mažiau drėgną ir nuo uodų apsaugotą šlaitą. Kadangi pakrantė buvo apaugusi tankia augmenija, kelią teko prasiskinti pačiam. Keliautojas pasakojo radęs kiek lygesnę vietą ir ją susitvarkęs nedideliu lenktiniu peiliuku, kuriuo nupjovė kelias šakeles.
Iš vieno nuvirtusio rąsto pasidaręs suoliuką, jis palygino šią kelionės atkarpą su ankstesnėmis. Anksčiau jam teko irkluoti vietovėse, kur pakrantėse beveik nebuvo medžių – dominavo smėlis, akmenys, kalnai ar žvyras. Tuo metu Misisipės pakrantė, jo žodžiais, priminė džiungles: medienos čia buvo daugiau nei pakankamai, o rąstus buvo galima traukti tiesiai iš upės.
