Sekmadienį Miunchene užsibaigė 16 dienų trukęs 191-asis „Oktoberfestas“ – didžiausia tokio formato šventė pasaulyje. Šiemet ji sulaukė rekordinio lankytojų skaičiaus – 7,4 mln. žmonių. Tuo metu rugsėjį Kaune septintą kartą surengtas „Oktoberfest by Volfas Engelman Nealkoholinis“ pritraukė daugiau nei 10 tūkst. lankytojų.
Nors šių renginių mastai iš pirmo žvilgsnio sunkiai palyginami, keturiuose Miuncheno ir visuose septyniuose Kauno „Oktoberfestuose“ apsilankęs diplomuotas alaus someljė, „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas teigia, kad skirtingi skaičiai neatskleidžia viso vaizdo.
Miunchene šventė trunka 16 dienų, Kaune – dvi. Bavarijos sostinėje veikia 38 palapinės, o Kaune programa telpa vienoje pagrindinėje erdvėje. Vis dėlto abiejų renginių pagrindas išlieka toks pats: bavariškos tradicijos, sotus maistas, muzika, gėrimai ir bendras šventimas.
M. Horbačausko teigimu, Kauno renginio tikslas nėra iki smulkmenų nukopijuoti Miuncheną. Čia siekiama populiarinti bavarišką kultūrą Lietuvoje, o Bavarijos karališkosios šeimos palaikymas leidžia išlaikyti ryšį su šventės ištakomis. Per septynerius metus Kaune susiformavo savitas renginio charakteris, tačiau išliko esminiai „Oktoberfesto“ bruožai.
Miunchene – ant suolų, Kaune – šokių aikštelėje
Šiemet Miuncheno „Oktoberfestas“ išsidėstė 34,5 hektaro teritorijoje ir sulaukė 7,4 mln. lankytojų. Tačiau konkrečių erdvių dydžiai leidžia renginius palyginti kiek tiksliau. Vienoje didžiausių Miuncheno palapinių „Hacker-Festzelt“ viduje ir lauke telpa daugiau nei 9 tūkst. žmonių. Kauno pagrindinėje, didesnėje nei 2 tūkst. kv. m palapinėje ir lauko erdvėse numatyta vietos maždaug 4 tūkst. lankytojų. Pagal bendrą talpą ši erdvė prilygsta vidutinio dydžio Miuncheno palapinei.
Vis dėlto, M. Horbačausko nuomone, didesnė minia nebūtinai reiškia intensyvesnę patirtį kiekvienam lankytojui. Kaune dauguma žmonių susitinka vienoje bendroje erdvėje: dalis lieka prie stalų, kiti eina šokti, o vėliau kompanijos vėl susiburia. Jo teigimu, pilna, bet ne per didelė erdvė dažnai sukuria stipresnį bendrumo jausmą nei milžiniška teritorija, kurioje publika išsisklaido.
Šis skirtumas ypač matomas šokių aikštelėje. Didžiosiose Miuncheno palapinėse atskiros vietos šokiams dažniausiai nebūna – vakarui įsibėgėjus žmonės linksminasi prie savo stalų, stoja ant suolų, kelia bokalus ir dainuoja. Kaune erdvė tarp stalų šokiams paliekama specialiai, todėl ji tapo viena svarbiausių renginio dalių.
M. Horbačauskas pastebi, kad lietuviai nuo stalų kyla greičiau nei Miuncheno lankytojai. Kai kuriais metais dar prieš oficialią šventės pradžią dalis Kauno palapinės jau būdavo šokių aikštelėje. Tai, anot jo, atskleidžia, kad „Oktoberfeste“ lietuviai gana greitai atsipalaiduoja ir aktyviai įsitraukia.
Vienodos tradicijos, skirtingi sprendimai
Renginius skiria ir praktiniai sprendimai. Miuncheno palapinėse gėrimus prie stalų dažniausiai atneša aptarnaujantis personalas. Kaune prie dalies rezervuotų stalų įrengta pilstymo įranga, todėl lankytojai bokalus gali papildyti patys.
Iš pradžių tai buvo pasirinkta dėl patogumo – lankytojams nereikia laukti, o kiekvienas gali pats nuspręsti, kada ir kiek gėrimo įsipilti. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad pats pilstymas tapo dar viena pramogos ir bendro ritualo dalimi. Šį sprendimą palankiai įvertino ir Kauno šventėje apsilankę Bavarijos karališkosios šeimos atstovai.
Kai kurių tradicijų Kaune laikomasi net nuosekliau nei Miunchene. Pavyzdžiui, vokiški šlageriai čia išlieka reikšminga programos dalis, nors skamba ir lietuviški bei tarptautiniai kūriniai. M. Horbačausko teigimu, per paskutinį jo apsilankymą Miunchene vokiškos dainos sudarė maždaug penktadalį repertuaro, o likusią dalį daugiausia užėmė tarptautinė muzika.
Jo vertinimu, autentiškumas nereiškia aklo kopijavimo. Svarbu išlaikyti kūrinius, be kurių „Oktoberfestą“ sunku įsivaizduoti, tačiau kartu parinkti muziką, kuri natūraliai įtraukia Lietuvos publiką.
Bavarams – kasmetė tradicija, lietuviams – dar ir egzotika
Miunchene „Oktoberfestas“ rengiamas jau beveik du šimtmečius, todėl daugeliui vietinių tai nėra išskirtinis teminis vakarėlis. Greičiau tai kasmet pasikartojanti tradicija.
Skirtumai matomi ir aprangoje. Lietuvoje dirndl suknelės bei lederhosen dažnai specialiai nuomojami šventei, o Bavarijoje nemažai žmonių tokius drabužius turi savo spintose. Tradicinės aprangos mados taip pat keičiasi – išpopuliarėja skirtingos spalvos, audiniai ir jų deriniai. Šiemet Miunchene, pasak M. Horbačausko, dažnai buvo galima pamatyti aksomo, sodrių bordo ir tamsiai mėlynų atspalvių, o moterų ir vyrų drabužiai neretai būdavo tarpusavyje suderinti.
Bavarams tai nėra karnavalinis kostiumas. Tradiciniai drabužiai dėvimi ir kitomis progomis, o į patį „Oktoberfestą“ žiūrima pagarbiai. M. Horbačauskas šį santykį palygino su kasmetiniu vykimu į atlaidus – kai kuriems tai tampa savaime suprantama metine tradicija.
Lietuvoje toks santykis dar tik formuojasi. Tačiau bavariški drabužiai kasmet vis dažniau tampa įprasta Kauno šventės dalimi. Jie išraiškingi, patogūs ir tinkami nuotraukoms, todėl net pradžioje skeptiškai į juos žiūrintys žmonės, apsirengę ir atvykę į renginį, greitai įsitraukia. Kitais metais daliai jų nebereikia priminti, kodėl verta pasipuošti.
Alus nebėra vienintelis šventės rodiklis
Keičiasi ir įsitikinimas, kad „Oktoberfesto“ esmę turėtų matuoti išgerto alaus kiekis. Šiemet Miunchene, nors lankytojų buvo 7,4 mln. – maždaug 900 tūkst. daugiau nei pernai, – alaus suvartojimas likus savaitei iki renginio pabaigos buvo 1,4 proc. mažesnis. Nealkoholinio alaus suvartota 4,5 proc. daugiau.
Panaši tendencija pastebėta ir Kaune. Šiemet daugiau nei 10 tūkst. lankytojų išpilstyta apie 21 tūkst. litrų įvairių gėrimų. Pernai maždaug 8 tūkst. svečių teko 18 tūkst. litrų. Taigi bendras kiekis išaugo dėl didesnio lankytojų skaičiaus, tačiau vidutinis vienam žmogui tekęs kiekis sumažėjo nuo maždaug 2,3 iki 2,1 litro.
M. Horbačausko teigimu, tai rodo besikeičiantį požiūrį į šventę. Vis daugiau reikšmės teikiama ne gėrimų kiekiui, o muzikai, šokiams, maistui, bendravimui ir atmosferai. Lankytojai taip pat dažniau renkasi nealkoholines alternatyvas.
Jo nuomone, žmogus, visą vakarą geriantis nealkoholinius gėrimus, gali visavertiškai dalyvauti šventėje – kelti bokalą, sakyti tostus ir būti kompanijos dalimi. Kai kurie alkoholio nevartojantys lankytojai net juokauja po renginio besijaučiantys apsvaigę nuo atmosferos. Tai, anot someljė, parodo, kad „Oktoberfestas“ jau seniai reiškia daugiau nei alų.
Ne varžybos, o savita tradicija
M. Horbačauskas pabrėžia, kad Miuncheno ir Kauno renginių lyginimas neturėtų tapti varžybomis. Miuncheno „Oktoberfestas“ išlieka pasaulinio masto reiškiniu, kuriame geriausiai atsiskleidžia beveik du šimtmečius puoselėta tradicija.
Jo teigimu, verta bent kartą nuvykti į Miuncheną, pamatyti renginio mastą ir pajusti jo istoriją. Kartu daugiau „Oktoberfestų“ reiškia daugiau progų žmonėms susiburti. Lietuvoje augant Vokietijos piliečių bendruomenei, įsikuriant brigados kariams ir jų šeimoms, vokiškų tradicijų puoselėjimas, jo vertinimu, įgauna papildomą prasmę.
Kauno renginio populiarėjimą rodo ir tai, kaip anksti lankytojai pradeda planuoti apsilankymą. Šiemet visi rezervuojami penktadienio stalai buvo užimti dar birželį, likus maždaug trims mėnesiams iki renginio, o likę stalai – likus trims savaitėms. Dėl to organizatoriai išplėtė erdves ir įrengė papildomų nerezervuojamų sėdimų bei stovimų stalų.
Renginys jau peržengė Kauno ribas. Rezervacijų gauta iš visų dešimties Lietuvos apskričių, daugiausia iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės ir Alytaus. Taip pat sulaukta svečių iš dešimties užsienio valstybių: Vokietijos, Švedijos, Lenkijos, Suomijos, Danijos, Turkijos, Singapūro ir net Jungtinių Amerikos Valstijų.
Pasak M. Horbačausko, „Oktoberfestas“ vis dažniau tampa iš anksto planuojama metų švente: žmonės iš anksto rezervuoja stalus, rūpinasi apranga ir buria draugų ar kolegų kompanijas. Svarbiausia, jo manymu, tai, kad kartą apsilankiusių žmonių kitąmet nebereikia įkalbinėti sugrįžti.
Organizatoriai jau paskelbė, kad 2027 m. aštuntasis „Oktoberfest by Volfas Engelman Nealkoholinis“ Kaune vyks rugsėjo 17–18 dienomis.
