Nors eismo saugumui keliuose skiriama vis daugiau dėmesio, skaudžios nelaimės nesibaigia. Viena iš tokių istorijų, 2003 metais aprašyta kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“, sieja meilę, pareigą ir dvi tragedijas, per trumpą laiką sugriovusias dviejų pareigūnų ateities planus.
Mažeikių policijoje dirbęs jaunesnysis inspektorius Algirdas B. įsimylėjo kolegę Simoną B. Jis kasdien veždavo ją į darbą, o pora jau buvo nutarusi kurti šeimą. Tačiau 2002 metų sausio 21 dieną jų gyvenimą pakeitė avarija: Simona žuvo, o po metų Algirdas pats mirė tragiškomis aplinkybėmis.
Į tarnybą jį atvedė šeimos pavyzdys
Vaikystėje erkiniu encefalitu sunkiai sirgęs Algirdas išgyveno ir užaugo stiprus, aukštas vyras. Jo jaunystė sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Grįžęs namo su nauja pasieniečio uniforma, jis motinai Emilijai pasakė, kad jo senelis buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas ir jis taip pat tarnaus valstybei.
Algirdas sieną saugojo neramiais laikais, kai buvo puolami pasienio postai, deginami pareigūnų bei muitininkų nameliai, o Medininkuose nužudyti Lietuvos pareigūnai. OMON smogikai buvo užpuolę ir jo pamainą, tačiau pasieniečiai, iš anksto įspėti apie pavojų, spėjo atsitraukti.
Vėliau Algirdas buvo pasiųstas saugoti Lazdijų pasienio posto, o nepriklausomybei įsitvirtinus tęsė tarnybą netoli namų, pasienyje su Latvija. 1991 metais jis motinai prisipažino norintis išeiti iš darbo, nes per postą pradėjo važiuoti kontrabandininkai, siūlantys kyšius. Algirdas nenorėjo nei konfliktuoti, nei rizikuoti sąžine ir kalėjimu.
Vadovybė, nenorėdama prarasti sąžiningo darbuotojo, pasiūlė jam pereiti į policiją – Mažeikių rajono policijos komisariatą. Jis sutiko. Algirdas dirbo vyresniuoju policininku, vėliau tapo konvojaus viršila, o 1999 metų spalį jam suteiktas jaunesniojo inspektoriaus laipsnis ir patikėtos Mažeikių policijos areštinės viršininko pareigos.
Didelių apdovanojimų ar garsiai nuskambėjusių žygdarbių jo biografijoje nebuvo, tačiau pareigas jis atliko kruopščiai ir iki galo. Už gerą tarnybą pareigūnas buvo skatintas šešis kartus. Gyveno kukliai – su mama Akmenės pakraštyje esančiame namelyje, į darbą važinėjo sena „Audi 100“.
Kelionės į darbą suartino du pareigūnus
Kad kelionė į Mažeikius būtų pigesnė, Algirdas pakeliui paimdavo du ten dirbusius policininkus – Giedrių J. ir Simoną B. Taip jo gyvenime atsirado Simona.
Ventos vidurinę mokyklą baigusi mergina dar mokykloje žinojo tapsianti policininke. Mokytojai abejojo, ar švelni ir linksma abiturientė pritaps tokioje tarnyboje, tačiau Simona jų nuogąstavimus palydėdavo juoku. Ji baigė Kauno policijos akademiją, o beveik metus po studijų nesėkmingai ieškojo darbo policijoje. 2000 metų vasarą ji pagaliau įsidarbino Mažeikių viešosios policijos Prevencijos tarnyboje vyr. policininke.
Simonai teko ieškoti alimentų nemokančių ir kitų besislapstančių žmonių. Darbo buvo tiek daug, kad ji motinai pasakojo turinti beveik šimtą bylų. Nepaisydama krūvio, mergina dar įstojo į Lietuvos teisės akademijos neakivaizdinį skyrių.
Bendradarbiai ir bendramoksliai Simoną prisiminė kaip nuolat linksmą, švelnią ir gerai nusiteikusią. Netrukus jos mama Vilija pastebėjo, kad Algirdas dukrai tapo ne tik kolega. Jie kone kas vakarą kalbėdavosi telefonu po pusvalandį. Išoriškai pora atrodė labai skirtinga: Simona buvo trapi ir švelni, o Algirdas – aukštas, kiek nerangus ir stambus.
Motinai paklausus, ar Vilniuje ji negalėtų rasti geresnio vyro, Simona atsakė, kad Algirdas jai labai geras. Ji taip pat jau buvo sutikusi už jo tekėti – pora planavo vestuves vasarą.
Slidus kelias nutraukė vestuvių planus
2002 metų sausio 21-oji buvo apniukusi ir labai šalta. Algirdas šiek tiek vėlavo, tačiau penkios minutės prieš aštuntą jo „Audi 100“ sustojo prie Simonos namų. Mergina, kaip visuomet gerai nusiteikusi, atsisėdo į galinę sėdynę. Kartu su Giedriumi J. trijulė išvažiavo į darbą.
Prie pat Mažeikių, ties Krakių kaimu, Algirdas lenkė kitą automobilį. Kelias buvo slidus, jo vairuojama „Audi“ susimėtė, nulėkė į šalikelę ir kelis kartus apsivertė. Visi trys buvo sunkiai sužeisti. Giedriui nukentėjo galva ir nugara, Algirdo šonkauliai sužalojo plautį, o Simona buvo išmesta per automobilio langą. Pakeliui į ligoninę ji mirė.
Simonai buvo vos 21-eri. Į jos laidotuves Ventos miestelyje susirinko šimtai žmonių: policijos pareigūnai, buvę klasės draugai ir miestelio gyventojai. Karstas skendo gėlėse, vainikų buvo tiek daug, kad jie netilpo į nuotrauką. Algirdas norėjo paskutinį kartą pamatyti mylimąją, tačiau dėl patirtų sužalojimų medikai jam neleido pakilti iš lovos.
Po mylimosios mirties Algirdas neatsigavo
Simonos netektį Algirdas išgyveno itin sunkiai. Kolegų teigimu, jis daug verkė, išgyveno gilią depresiją, o ligoninėje su juo gulėjęs Giedrius saugojo, kad draugas nepakenktų sau. Grįžęs po darbo Algirdas valandų valandas žiūrėdavo į Simonos nuotrauką.
Po avarijos jis taip ir nepasveiko visiškai. Nors dėl nesveikos motinos stengėsi niekuo nesiskųsti, vyrą kankino plaučių skausmai, jis lankėsi pas gydytojus ir rentgeno kabinetuose. Anksčiau sąmojingas Algirdas tapo uždaresnis ir priaugo svorio. Motina tik po jo mirties rado skausmą malšinusių vaistų.
Algirdas lankydavo Simonos kapą ir jos tėvus, kurie vyrui atleido. Tarnyba jam padėdavo bent kuriam laikui nukreipti mintis. 2002 metų rudenį, per Policijos dieną, areštinės viršininkas už nepriekaištingą tarnybą buvo apdovanotas vertinga dovana.
Kitą tragediją pranašavo neramus sapnas
2003 metų balandžio pabaigoje, prieš gegužės 1-ąją, Simonos motina Vilija susapnavo dukrą. Ji sapne kažko prašė, tačiau motina negalėjo to suteikti. Tą pačią dieną Vilija paskambino Algirdui ir paprašė atvežti žemių ant Simonos kapo. Ji taip pat pasiteiravo, ar Simona nebuvo pasirodžiusi jo sapne.
Algirdas pažadėjo žemių atvežti ir jas paskleisti kitą dieną, nes tuo metu buvo išvykęs žvejoti su nakvyne. Apie sapnus jis sakė daug negalvojantis ir dažniausiai jų neprisimenąs.
Tuo metu Algirdo motina dėl širdies buvo paguldyta į ligoninę, tačiau jau ruošėsi grįžti namo. Sūnus buvo pažadėjęs ją parsivežti po žvejybos ir prašė nevažiuoti autobusu. Vis dėlto jo nesulaukusi moteris namo grįžo pati.
Netrukus į duris pasibeldė geriausias Algirdo draugas, Mažeikių kelių policijoje dirbęs Ramūnas Stripeika, ir jo bendradarbis Arūnas Kontvainis. Abu vyrai atrodė sutrikę, o Ramūnas buvo visas šlapias. Pamačiusi jį, moteris iškart suprato, kad įvyko nelaimė.
Žvejoti tą laisvadienį turėjo vykti trys draugai, tačiau vieno jų planai pasikeitė. Kai Simonos motina skambino Algirdui, jis su R. Stripeika buvo valtelėje ant Vadaksties upės tvenkinio, ties Pipirų kaimu. Vyrai nakvojo ant kranto, o auštant vėl išplaukė apžiūrėti laimikio.
Staiga sustiprėjo vėjas ir kilo bangos. Maždaug už 50 metrų nuo kranto gūsis apvertė plokščiadugnę valtį. Abu žvejai buvo storai apsirengę ir avėjo aukštus guminius batus. R. Stripeika sugebėjo iš jų išsinerti ir išsigelbėti. Algirdo kūnas upės buvo rastas po pusvalandžio – toje pačioje vietoje, kur jis nuskendo.
Vieni manė, kad gerai plaukti mokėjusiam vyrui ištrūkti sutrukdė per avariją sužaloti plaučiai. Kiti šią nelaimę aiškino likimu ir tikėjo, kad Simona savo mylimąjį pasikvietė pas save.
