Lapkričio 11-oji, šv. Martyno diena, seniau lietuviams buvo kur kas daugiau nei paskutinė rudens šventė. Ši data žymėjo svarbų metų virsmą ir buvo siejama su bandymais nuspėti artėjančios žiemos, taip pat Kalėdų laikotarpio, orus.
Naujienų portalas tv3.lt apie šios dienos reikšmę kalbėjosi su etnologu Libertu Klimka. Jis paaiškino, kokius darbus, papročius ir apeigas su šv. Martynu siejo mūsų protėviai bei ką ši data reiškė kaimo gyvenime.
Prasidėdavo priešžiemio laikotarpis
Pasak L. Klimkos, laikotarpis nuo šv. Martyno iki šv. Andrejaus dienos, minimos lapkričio 30-ąją, senajame kaime buvo vadinamas priešžiemiu.
Šv. Martyno diena buvo svarbi ir dėl praktinių priežasčių. Iki jos žmonės turėdavo įvykdyti visas prievoles valstybei, arba valdovui, ir bažnyčiai. Tai buvo paskutinis terminas atiduoti priklausančias duokles.
Šią dieną kaimo bendruomenė taip pat išsirinkdavo vyresnįjį – viršaitį arba šaltyšių. Jis spręsdavo gyventojų nesutarimus ir ginčus, taip pat rūpindavosi visiems svarbiais kaimo reikalais.
L. Klimka pasakojo, kad tuo metu valstiečiai prisimindavo ir visas per metus susikaupusias skolas. Kadangi pinigai tuomet nebuvo įprasta atsiskaitymo priemonė, skolos dažniausiai grąžintos ūkyje užaugintais produktais.
Po atsiskaitymo išvykdavo skerdžius
Šv. Martyno diena reikšmingai pakeisdavo ir kasdienį kaimo gyvenimą. Tuo metu kaimą palikdavo skerdžius – žmogus, kuris visą sezoną prižiūrėdavo piemenis ir kartu ganydavo bendrą gyvulių bandą.
Dažniausiai jo darbas trukdavo iki šv. Martyno. Tada su skerdžiumi būdavo atsiskaitoma už visą sezoną. Atlygis nebuvo mokamas pinigais: šeimininkai duodavo bulvių, javų, daržovių, lašinių ir kitų maisto produktų, kad skerdžius galėtų išgyventi žiemą.
Kiekvienas šeimininkas prie atlygio prisidėdavo pagal savo gyvulių skaičių bendroje bandoje. Skerdžiais dažniausiai tapdavo vyresni, tačiau dar stiprūs ir sveiki žmonės.
Etnologas pabrėžė, kad tokie žmonės ne tik prižiūrėdavo vaikus. Jie taip pat mokydavo juos pažinti gamtą, gyvūnus ir svarbiausius kaimo gyvenimo dalykus.
Šv. Martynas vaikams žymėjo mokslo pradžią
Pasibaigus skerdžiaus darbams, jeigu nebūdavo sniego, vaikai dar galėdavo išginti gyvulius į pievas ar pamiškes. Vis dėlto dažniausiai jiems prasidėdavo kitas etapas – mokslai.
L. Klimkos teigimu, seniau vaikų „rugsėjo pirmoji“ būdavo ne rudens pradžioje, o per šv. Martyno dieną. Nuo šios datos paaugę vaikai pradėdavo lankyti mokyklą. Vasarą mokytojas kai kuriuos mažesnius vaikus dar pamokydavo, tačiau rimtesnis mokymasis prasidėdavo būtent po Martyno.
Norėdami sugrįžti į mokyklą, kai kurie vaikai mėgindavo prisikviesti sniegą. Pamiškėje jie susirasdavo didesnį beržą ir aplink jį vesdavo baltą ožį. Jei ožio neturėdavo, rinkdavosi ožką, o jei nebūdavo ir jos – avį.
Gyvulį aplink beržą reikėdavo apvesti tris kartus, judant ta pačia kryptimi, kuria dangumi keliauja saulė. Apeigą lydėdavo dainos.
Etnologai mano, kad šiame vaikų žaidime išliko senųjų apeigų pėdsakų. Tikėtina, jog kadaise tai buvo rimtas ganiavos pabaigos ritualas.
Prie beržo vienas vaikas dar sakydavo savotišką humoristinį „pamokslą“, kuriame skambėdavo įvairūs žodžiai, kreipiniai ir išgalvotos frazės. Vėliau jis kitiems vaikams aiškindavo, kaip reikėtų elgtis mokykloje, kokias išdaigas galima iškrėsti, o nuo kokių geriau susilaikyti.
