Šešerius metus trunkantis pradinis ugdymas, atnaujintas mokytojų karjeros modelis ir didesnės galimybės mokyklų vadovams savarankiškai priimti sprendimus – tokios kryptys numatytos organizacijos „Švietimas Nr.1“ parengtame švietimo kelrodyje. Dokumentas siūlomas kaip pagrindas nacionaliniam susitarimui, o jį palaiko daugiau nei 40 organizacijų.
Apie kelrodžio siūlymus TV3 Žinių laidoje „Dienos komentaras“ kalbėjo „Švietimas Nr.1“ valdybos pirmininkas Rytis Laurinavičius.
Trys pagrindinės švietimo sistemos kryptys
Anot R. Laurinavičiaus, kelrodis skiriasi nuo ankstesnių strategijų tuo, kad rengiant jį buvo suburti mokytojai, mokyklų vadovai, ekspertai ir universitetų profesoriai. Kartu su ISM universitetu vykusiose sesijose siekta išskirti dešimt pokyčių, kurie, organizacijos vertinimu, galėtų iš esmės sustiprinti Lietuvos bendrojo ugdymo sistemą nuo 1 iki 12 klasės.
Pašnekovas išskyrė tris svarbiausias kryptis. Pirmoji – ugdymo turinys ir vertinimas. Siūloma mažinti temų skaičių, daugiau dėmesio skirti jų analizei ir užtikrinti, kad mokiniai daugiau laiko praleistų gilindamiesi kartu su mokytojais. Taip pat būtų siekiama vienodesnio vertinimo visoje Lietuvoje ir nuolatinio individualios mokinio pažangos stebėjimo.
R. Laurinavičius teigė, kad šiuo metu jauni žmonės su svarbiu, jų ateitį lemiančiu vertinimu dažnai pirmą kartą susiduria tik 12 klasėje. Jo manymu, gerai veikiančiose švietimo sistemose žinių patikrinimai vyksta nuolat, taip pat rengiami nacionaliniai vertinimai, leidžiantys mokiniui suprasti, kaip jam sekasi ir kiek rezultatams įtakos turi miestas, kuriame jis gimė bei lanko mokyklą.
Antroji kryptis – vadyba. Kelrodžio rengėjai mano, kad mokyklų vadovų, savivaldybių ir Švietimo ministerijos vadyba šiandien nėra pakankamai efektyvi. R. Laurinavičiaus teigimu, mokyklose retai vertinama, kaip jaučiasi darbuotojai. Jis pabrėžė, kad, remiantis organizacijos duomenimis, maždaug 30 proc. mokytojų patiria kolegų patyčias, todėl sudėtinga tikėtis, kad blogai besijaučiantis pedagogas galės kantriai ir atsakingai mokyti vaikus.
Trečiuoju kertiniu elementu įvardijami mokytojai – jų rengimas ir įvedimas į profesiją. Pasak pašnekovo, maždaug pusė pedagogikos studijas baigusių žmonių taip ir neateina dirbti į mokyklą, o dar pusė pradėjusiųjų darbą jį palieka po dvejų metų.
Siūloma daugiau praktikos ir mentorių
Siekiant pritraukti mokytojus į mokyklas ir padėti jiems joje išlikti, siūloma gerokai padidinti praktikos dalį studijų metu. Ji turėtų prasidėti jau nuo pirmo arba antro kurso ir vykti tinkamai pasirengtose mokyklose.
Šiuo metu praktiniam darbui, pasak R. Laurinavičiaus, skiriama viena aštuntoji universitete praleidžiamo laiko. Kelrodžio rengėjai siūlo, kad praktika sudarytų bent pusę studijų laiko, o baigęs mokslus žmogus į mokyklą ateitų jau pasirengęs mokytojauti. Be to, naują kolektyvą papildžiusiam pedagogui turėtų būti skiriamas mentorius, padedantis įsilieti į bendruomenę.
Kodėl kalbama apie šešerių metų pradinį ugdymą?
Vienas iš kelrodžio siūlymų – pradines mokyklos pakopą pailginti iki šešerių metų. Lietuvoje jau yra mokyklų, kurios išbando tokio modelio elementus. Jo poveikį Lietuvos vaikams ketinama vertinti kartu su Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetais.
Šio siūlymo pagrindas – skirtingi Lietuvos vaikų pasiekimai įvairiais amžiaus tarpsniais. Remiantis tarptautiniu tyrimu, Lietuvos keturmečiai Europoje užima pirmą vietą pagal metinį raštingumą. Tačiau Lietuvos penkiolikmečių, dažniausiai jau aštuntokų, rezultatai gerokai prastesni. R. Laurinavičiaus teigimu, didžiausias nuosmukis pastebimas 5–6 klasėse.
Jo manymu, šiame etape vaikai dar nėra pasirengę savarankiškam gyvenimui, tačiau į jį tarsi išstumiami per anksti. Todėl svarstoma, ar pradinio ugdymo pratęsimas galėtų padėti išvengti tokio kritimo.
Mažiau temų, bet daugiau gylio
Kelrodžio rengėjai taip pat siūlo mažinti ugdymo turinio temų skaičių ir daugiau dėmesio skirti išsamiam jų nagrinėjimui. R. Laurinavičius atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje ugdymo turinį ir vertinimą nustato skirtingi žmonės ar institucijos, todėl kyla neatitikimų tarp to, ko mokoma, ir to, kas vėliau tikrinama egzaminais.
Siūloma įsteigti nuolatinę specialistų komandą, kuri nuolat prižiūrėtų, atnaujintų ir rengtų ugdymo turinį. Šiuo metu, pasak pašnekovo, šį darbą atlieka Nacionalinė švietimo agentūra, tačiau reikšmingos užduotys neretai perduodamos konkurso būdu atrinktiems, viešai nežinomiems žmonėms.
Mažesnio temų skaičiaus poreikį R. Laurinavičius aiškino kitų šalių pavyzdžiais. Estijoje, Suomijoje ir Danijoje vienas literatūros kūrinys gali būti nagrinėjamas išsamiai, siekiant, kad mokinys jį iš tikrųjų suprastų. Lietuvoje, jo teigimu, pamokose dažnai skubama nuo vienos temos prie kitos. Mokytojai neretai nespėja užbaigti vienos temos, o susirgusiam ar pamoką praleidusiam vaikui vėliau pasivyti medžiagą tampa labai sunku.
Tekstą parengė tv3.lt praktikantė Aira Švagždytė.
