Prieš Vėlines Rokiškio rajone nutikusi istorija priminė filmo scenarijų. Spalio 26-osios naktį policijos pareigūnai rado ant žemės gulintį nepažįstamą vyrą – netrukus paaiškėjo, kad tai 17 metų artimųjų ieškotas Rolandas.
Vyras vėl atsidūrė gatvėje
Rokiškio rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnai Agnė Macijauskaitė ir Julius Burokas naktinę pamainą pradėjo gavę Aleksandravėlės kaimo gyventojo pranešimą apie ant žemės gulintį nepažįstamą vyrą.
Atvykę policininkai jį atpažino – anksčiau tas pats vyras buvo pastebėtas sėdintis autobusų stotelėje. Tąkart jis buvo nuvežtas į savarankiško gyvenimo namus, tačiau po kurio laiko vėl atsidūrė gatvėje.
Šįsyk pareigūnai suprato, kad vien tik dar kartą nuvežti vyrą į laikiną gyvenamąją vietą nepakaks. Paklaustas apie artimuosius, jis teigė jų neturintis, taip pat neturintis kur gyventi.
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Odeta Jukniūtė pasakojo, kad pareigūnė Agnė nusprendė patikrinti, ar iš tiesų nėra žmonių, kuriuos būtų galima informuoti apie vyro padėtį.
Vyras turėjo laikiną asmens dokumentą. Pagal jame esančius duomenis pareigūnei pavyko rasti jo šeimos narių kontaktus. Broliams prisiskambinti nepavyko, tačiau atsiliepė sesuo.
Telefonu išgirsti žodžiai pakeitė viską
Policija tikėjosi išgirsti, kad artimieji su Rolandu nebendrauja arba kad jis pats pasirinko tokį gyvenimo būdą. Tačiau sesuo telefonu paprašė jo nepalikti ir pasakė, kad šeima atvyksta.
Moteris paaiškino, kad artimieji Rolando ieškojo ir jo laukė beveik du dešimtmečius. Vyras buvo išvykęs į užsienį, ryšio su šeima nepalaikė, todėl giminaičiai nebežinojo, ar jis apskritai gyvas.
Policijos pareigūnai Rolandą nuvežė į komisariatą, pasirūpino, kad jis sušiltų. Paaiškėjus, kad vyras kelias dienas nebuvo valgęs, pasidalijo su juo savo naktipiečiais.
Į komisariatą iš Tauragės atvyko Rolando mama. A. Macijauskaitė ir J. Burokas vėliau pasakojo, kad susitikimas buvo itin jautrus ir ilgam įsirėžė į atmintį. Pareigūnai taip pat pripažino, kad vykdami į iškvietimą nė nenumanė, kokią šeimos istoriją teks atskleisti.
17 metų be namų ir dokumentų
Rolando sesuo Jolanta teigė, kad jos brolis visada vertino laisvą gyvenimą. Vieną dieną jis išėjo iš namų, tačiau niekas negalėjo numatyti, kad jo kelionė užsitęs net 17 metų.
Per tą laiką vyras neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, pastovių pajamų ir galiojančio asmens tapatybės dokumento. Šeimai iki šiol neaišku, kaip jis keliavo po skirtingas Europos valstybes, kur nakvodavo ir kaip išgyveno.
Nepatvirtintais duomenimis, Rolandas buvo patekęs ir į įkalinimo įstaigas dėl įvairių teisės pažeidimų. Žinoma, kad Vokietijoje jis buvo sulaikytas po to, kai policijos pareigūnai jį pastebėjo miegantį ant suoliuko.
Kaip žmogus be galiojančių dokumentų tiek metų keliavo, buvo sulaikytas ir vėl tęsdavo klajones, šeimai iki šiol neaišku. Pats Rolandas savo gyvenimo istorijos nuosekliai papasakoti negali – iš jo išgirstamos tik pavienės prisiminimų nuotrupos.
Šeima jo laukė Lietuvoje
Jolanta pasakojo, kad per visus tuos metus Lietuvoje Rolando laukė artimieji. Jie ne kartą kreipėsi į policiją dėl jo dingimo, tačiau gaudavo atsakymą, kad vyras yra gyvas ir pats nenori palaikyti ryšių su šeima.
Dabar, sužinojus tikrąją jo situaciją, šeimai kyla skaudžių klausimų: ar Rolandas iš tiesų sąmoningai nenorėjo grįžti, ar buvo tinkamai įvertinta jo būklė ir ar institucijos padarė viską, kad jam būtų suteikta pagalba.
Jolantos teigimu, galbūt laiku priimti sprendimai ir atsakingų institucijų veiksmai būtų leidę vyrui namo sugrįžti anksčiau.
2026 m. rugsėjo 15 d. Rolandas buvo deportuotas iš Nyderlandų į Lietuvą. Tačiau grįžimas į šalį dar nereiškė grįžimo į namus. Jis nebežinojo, kur yra jo namai, kur eiti ir į ką kreiptis, todėl klajojo po Lietuvą taip, kaip anksčiau klaidžiojo po svetimas šalis.
Spalio 26-oji, kai policijos pareigūnai jį surado Rokiškio rajone, šeimai tapo lemtinga diena – galbūt net stebuklu.
Džiaugsmą užtemdė sunki liga
Jolanta pabrėžė, kad pareigūnai į Rolandą pažvelgė ne kaip į dar vieną benamį ar formalų iškvietimą, o kaip į žmogų, kuriam reikia pagalbos. Šeima įsitikinusi, kad jų žmogiškumas, atsakingumas ir neabejingumas tapo svarbiausiu žingsniu, padėjusiu Rolandui sugrįžti pas artimuosius.
Vis dėlto susitikimo džiaugsmą temdo sudėtinga vyro sveikatos būklė. Rolandui patvirtinta onkologinė liga, o kiek laiko jam liko, pasak šeimos, žino tik Dievas.
Jo slaugos našta teks mamai ir patėviui. Nors abu tėvai yra pagyvenę ir patys turi sveikatos problemų, jie pasiryžę sūnų slaugyti namuose. Šeimai tai bus sunkus kelias finansiškai, emociškai ir fiziškai, nes Rolandas yra principingas, reiklus ir nepaklusnus.
Dokumentų tvarkymas tapo atskiru išbandymu
Kad Rolandas vėl galėtų visavertiškai naudotis Lietuvos gyventojo teisėmis, šeimai teko įveikti ne vieną biurokratinę kliūtį, o dalis jų dar laukia.
Vyras oficialiai neturi neįgalumo ir nėra pripažintas neveiksniu. Dėl to dokumentams tvarkyti jį reikia fiziškai gabenti į institucijas, tačiau dėl sveikatos būklės tai šiuo metu neįmanoma. Įgaliojimo sutvarkyti taip pat nepavyksta, nes psichiatro įraše nurodyta, kad asmuo yra neadekvatus.
Šeimai pavyko pagaminti Rolandui asmens tapatybės kortelę ir apdrausti jį privalomuoju sveikatos draudimu. Tai suteikia galimybę gauti nemokamą gydymą.
Jolanta dėkojo Sauliui Sinkevičiui už žmogiškumą ir atjautą, taip pat Migracijos departamento, „Sodros“, kitų valstybinių institucijų, gydymo įstaigų darbuotojams ir visiems, kurie sudėtingoje situacijoje parodė supratingumą bei geranoriškumą.
Istorija, primenanti apie atsakomybę
Jolantos teigimu, ši istorija yra ne tik apie 17 metų trukusias klajones. Ji taip pat kalba apie šeimos laukimą, institucijų atsakomybę, prarastą laiką ir žmogiškumą.
Ne kiekvienas gatvėje atsidūręs žmogus ten yra savo noru. Ne kiekvienas, kuris negrįžta namo, nenori grįžti – kartais žmogus tiesiog nebežino kelio atgal.
Po 17 metų Rolando kelionė pagaliau baigėsi. Jis sugrįžo į namus – galbūt per vėlai ir ne taip, kaip tikėjosi šeima, tačiau dabar šalia jo yra artimieji, kuriems jis rūpi.

