Algirdas Dainavičius Lietuvos teatro scenoje užima išskirtinę vietą. Jo sukurti personažai dažnai įsimena net tada, kai vaidmuo nėra pagrindinis, o ilgametė patirtis leidžia antraeilius veikėjus paversti lygiaverčiais spektaklio akcentais.
Aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vadovaujamas Jono Vaitkaus, jis baigė 1992 m. Į sceną Dainavičius žengė dar studijuodamas. Šiandien jis yra vienas pagrindinių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių, taip pat vaidina kituose teatruose. Per karjerą sukūrė apie šimtą vaidmenų, o 2009 m. pats pastatė spektaklį „Planeta“, išsiskyrusį vaizduote ir dėmesiu scenos detalėms.
Aktorius yra sakęs, kad kiekvienas žmogus gyvena savame pasaulyje, o jis tarsi keliauja pro šalį. Jo požiūriu, gyvenimas primena nuolat dėliojamą mandalą, kurią bet kada gali išblaškyti vėjas. Dainavičius pabrėžė, kad kartais pakanka nedidelio, bet nuoširdaus veiksmo – padėti gatvėje sutiktai močiutei ar palaistyti repeticijų kambaryje džiūstančią gėlę. Svarbiausia, kad toks poelgis būtų reikalingas pačiam žmogui.
Nuo studijų laikų Dainavičių į savo spektaklius kvietė Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, Gintaras Varnas, Gytis Padegimas, Julius Dautartas ir Anželika Cholina. Aktorius pasižymi ne tik vaidybiniais gebėjimais, bet ir plastika, muzikine klausa bei stipriu balsu. Tarp jo įsimintinų vaidmenų – darbai spektakliuose „Ten būti čia“, „Labas Sonia Nauji Metai“, „Sapnas“, „Migelis Manjara“, „Lituanica“, „Hamletas“, „Roberto Zucco“, „Moterų dainos“, „Stepančikovo dvaras“, „Edipas karalius“, „Meistras ir Margarita“, „Lugnazado šventės šokiai“, „Paskendusi vasara“, „Pati pradžios pradžia“, „Demonai“, „Tartiufas“, „Didysis kelias“, „Ronja plėšiko duktė“ ir kituose.
Dainavičiui svarbu ne vien racionaliai išanalizuoti spektaklį, bet ir pajusti jį iš vidaus. 1998 m., rengdamasis Brolio vaidmeniui spektaklyje „Roberto Zucco“, jis pasakojo personažą pritaikęs Lietuvos aplinkai. Aktorius tuomet kalbėjo apie žmones, gyvenančius išoriškai nepriekaištingą gyvenimą, tačiau turinčius ir tamsiąją pusę. Jis svarstė apie kaltę, sąžinės nepaisymą, gailestį, pasiteisinimus ir žmogaus norą jaustis sistemos auka. Už Brolio vaidmenį tais pačiais metais Dainavičius buvo apdovanotas Kristoforo prizu.
Spektaklyje „Išvarymas“ žiūrovai jį prisimena kaip Algirdą, į kurį kreipiamasi „Algiuk“. Nors personažui tenka vos kelios frazės, jos stipriai įsirėžia į atmintį. Dainavičius geba viename vaidmenyje sutalpinti skirtingus žmogaus tipus, todėl žiūrovai juose atpažįsta save, artimuosius ar kadaise sutiktus žmones. Būtent dėl šio gebėjimo jo vaidmenų neįmanoma paprastai pakartoti.
Monospektaklis tapo aktorinės brandos išraiška
Brandos sulaukęs aktorius ir toliau stebina naujais kūriniais. Vienas jų – monospektaklis „Susitikimas su mažuoju Princu“, skirtas įvairaus amžiaus žiūrovams. Šio pastatymo meninė jėga slypi ne sudėtingose išorinėse priemonėse, o Dainavičiaus meistrystėje.
Į sceną jis išeina vilkėdamas smėlio spalvos drabužiais ir nešinas tokios pat spalvos odiniu lagaminu. Pasidėjęs jį ant stalo bei atidaręs, aktorius išsitraukia skirtingoms scenoms reikalingas detales, dažniausiai personažų kepuraites, ir vienas suvaidina visą Antoine’o de Saint-Exupéry filosofinę alegoriją.
Nors Dainavičius balsą keičia nedaug, skirtingus veikėjus atskiria įtaigiai. Tam jis pasitelkia judesius, tačiau svarbiausiu įrankiu išlieka išraiškinga mimika. „Pokalbiai“ tarp dviejų personažų tampa savotišku aktorinės technikos išbandymu. Kompozitoriaus Mariaus Salyno sukurtos dainos taip pat tapo svarbia spektaklio dalimi, nes aktorius puikiai dainuoja. Kruopščiai sukoncentruoti Mažojo Princo jausmai, persikūnijimo menas ir atlikimo technika monospektaklį pavertė reikšminga teatrine švente.
Oskaras Koršunovas Dainavičių pažįsta dar nuo studijų laikų. Režisierius prisiminė pirmąjį kurso draugo etiudą, kuriame šis itin tiksliai ir įtikinamai vaizdavo rašytoją, spausdinantį menama rašomąja mašinėle. Būtent todėl Dainavičius buvo pakviestas į pirmąjį Koršunovo spektaklį „Ten būti čia“, kurio premjera įvyko 1990 m. kovo 22 dieną. Jame aktorius sukūrė neužmirštamą Snukio personažą.
Koršunovas pabrėžė ypatingą Dainavičiaus mimiką ir plastiką, gebėjimą tiksliai jausti formą bei kurti subtilius psichologinius vaidmenis. Režisierius prisiminė ir laikotarpį prieš Sausio 13-ąją, kai spektaklis „Ten būti čia“ buvo vaidinamas Jaunimo teatre. Į vieną iš tuometinių repeticijų Dainavičius atėjo kiek pavėlavęs ir išsitraukė didelį medžioklinį peilį. Koršunovo teigimu, aktorius nebuvo linkęs pasiduoti nei gyvenime, nei scenoje, todėl jį pavadino tikru scenos kariu.
Dainavičiaus kūrybinio kelio pradžia glaudžiai susijusi su Gintaro Varno „Šėpos“ teatru, kuriame jis dirbo 1988–1992 m. Repeticijos vykdavo naktimis, dažnai iki paryčių, Teatro sąjungos patalpose, tuomet buvusiose Gedimino prospekto ir Katedros prieigose. „Šėpą“ Dainavičius apibūdino kaip Sąjūdžio kūdikį ir ruporą, o jos propagandos forma buvo komiška, klounadiška ir karikatūriška.
Gintaras Varnas prisiminė, kad „Šėpos“ teatro dalyviai buvo glaudžiai susitelkę ir vieni kitus suprasdavo iš pusės žodžio. Nors Dainavičius tuo metu buvo pirmakursis, jo humoro jausmas, stipri energija ir temperamentas puikiai tiko šiam teatrui. Režisierius teigė, kad aktorius užėmė energingo, kartais net blogiečio amplua nišą, o į repeticijas po paskaitų aktoriai rinkdavosi savo noru, be prievartos ir atlygio.
Kolegos pabrėžia jo patikimumą ir atsidavimą
Vytautas Rumšas Dainavičių pažįsta nuo pirmųjų Pažaislio muzikos festivalio laikų, kai istorinius spektaklius režisavo Irena Bučienė. Jis sakė anksti pastebėjęs aktoriaus išskirtinumą: Dainavičius yra energingas ir emocionalus, todėl gali įtaigiai veikti įvairaus žanro spektakliuose. Rumšo vertinimu, net ir nedideli aktoriaus vaidmenys būna sukurti profesionaliai ir įsimintinai.
Rumšas taip pat atkreipė dėmesį į Dainavičiaus darbštumą, atsakomybę ir teatrinę etiką. Aktorius kartais imasi ir režisūros, o monospektaklis „Susitikimas su Mažuoju Princu“ esą rodo jo norą ieškoti to, kas gaivina širdį. Kolega pabrėžė, kad Dainavičiui itin svarbi disciplina ir pagarba teatrui.
Jolanta Dapkūnaitė pasakojo, kad Dainavičius yra puikus teatro istorijų šaltinis – jis daug prisimena ir jauniems aktoriams pasakoja apie užkulisius bei scenoje nutikusius įvykius. Ji taip pat minėjo jo praktišką rūpestį kolegomis: aktorius gyvena sodyboje, o jo kaimynas ūkininkas daug metų atveža avienos. Dainavičius pasirūpina, kad ji būtų pristatyta iki pat namų durų.
Dapkūnaitė išskyrė ir Dainavičiaus gebėjimą sukurti ryškius nedidelius personažus. Jos teigimu, šį talentą galėjo sustiprinti patirtis televizijoje „Dviračio žiniose“, kur aktorius įkūnijo lenkaitį, valstietį, biurokratą ir kvailą politiką. Panašiomis spalvomis jis apdovanojo ir Matisą spektaklyje „Ronja plėšiko duktė“. Aktorė Dainavičių apibūdino kaip darbštų, ramų ir stoiškai su scenos baime susidorojantį žmogų.
Dalia Michelevičiūtė jį vadina ypatingai pareigingu žmogumi, kuris laikosi duoto žodžio. Ji prisiminė ir „Šėpos“ laikus, kai vyko mitingai, buvo juntama KGB persekiojimų įtampa, o Dainavičius išdrįso išeiti į Mokomojo teatro balkoną Gedimino pr. 42 su Brežnevo kauke. Pasak aktorės, jis dalyvavo įvairiose akcijose ir stipriai myli Lietuvą.
Michelevičiūtė taip pat pabrėžė, kad Dainavičius kruopščiai ruošiasi vaidmenims, yra ryžtingas, patikimas ir atkakliai gina savo įsitikinimus. Po Nepriklausomybės atkūrimo ji su juo daug keliavo po Kanadą ir Europą, gastroliuodama su Oskaro Koršunovo spektakliais bei „Šėpa“, todėl kolegos patikimumą galėjo įvertinti iš arti.
Rimantė Valiukaitė su Dainavičiumi yra kursiokai ir kartu nuo 1988 m., studijų pradžios. Jie ne kartą scenoje bei filmuose vaidino porą, todėl aktorė sako, kad partneriu Dainavičiumi galima pasitikėti. Pirmųjų gastrolių su spektakliu „Ten būti čia“ metu, 1990 m., aktorius esą buvo tas žmogus, kuris galėjo pakelti ir pervežti itin sunkią scenos dangą.
Džiugas Siaurusaitis Dainavičių pažįsta nuo aštuoniolikos metų, nuo „Šėpos“ teatro laikų. Tuo metu jie daug laiko praleido kartu ir intensyviai gastroliavo. Siaurusaitis teigė, kad Algirdas per visus metus nepasikeitė vertybiškai, o Lietuva jam nėra tuščias žodis – jis yra tikras patriotas.
Pasak Siaurusaičio, Dainavičiumi galima pasitikėti „šimtu dvidešimt procentų“: jei aktorius ką nors pasako, jis tai ir padarys. Siaurusaitis sakė nebijotų su juo eiti į žvalgybą, nes Dainavičius niekada neišduotų ir nepaliktų. Nors kai kam jo griežtumas gali pasirodyti panašus į kirvį, kolega šias savybes laiko retomis ir vertingomis.
Siaurusaitis taip pat pabrėžė, kad Dainavičius tiek repetuodamas, tiek vaidindamas dirba visa jėga. Jo manymu, aktoriaus talentas apima platų diapazoną – nuo visiškai rimtų iki komiškų vaidmenų. Ryškūs, pasak kolegos, išlieka ir ankstyvieji darbai spektakliuose „Antosė ir varnėnas“ (1989), „Ten būti čia“ (1990) bei vėlesni Dainavičiaus sukurti personažai.
