Keturiasdešimt penkerių Aušros Kiznytės gyvenime netrūko skaudžių išbandymų: dvylika metų Krašto apsaugos savanorių pajėgose, keturi susidūrimai su onkologine liga, sudėtingos operacijos, emigracijoje patirtas vargas ir sugrįžimas į namus, kuriuose nebuvo net elektros. Tačiau Migonių kaime gyvenančią moterį labiausiai išskiria ne patirtų sunkumų gausa, o stiprybė, noras gyventi ir beveik visą pokalbį lydinti šypsena.
Aušra kuria ateities planus, turi svajonių ir tiki, kad net po sunkiausios nakties ateina rytas.
Pagaliau gali gyventi be nuolatinio skausmo
Prie seno silikatinių plytų daugiabučio Migoniuose mus pasitinka Aušra ir jos trejų metų belgų aviganis Rokis. Kartu su šeimininke iš Anglijos į Lietuvą grįžęs šuo tapo jos nuolatiniu palydovu, draugu ir naujai kuriamų namų sargu.
Rokis smalsiai sukiojasi aplink kojas, o Aušra ramina, kad jo bijoti nereikia, ir kviečia į vidų. Į antrą aukštą tenka kopti stačiais mediniais laiptais. Nedideliame kambaryje stovi kuklūs baldai, kūrenama krosnelė, neseniai paklotas linoleumas. Būstas senas ir gerokai nudėvėtas, o darbų jame dar pakaktų ne vieniems metams.
Vis dėlto apie remontą ir būsimus pokyčius moteris kalba su šypsena. Šiemet, po kelerius metus trukusių skausmų ir nesėkmingų gydymo bandymų, medikams galiausiai pavyko parinkti tinkamus vaistus. Pirmą kartą per ilgą laiką Aušra gyvena nejausdama nuolatinio skausmo.
Tai, kas sveikam žmogui gali atrodyti savaime suprantama, jai tapo viena didžiausių pastarojo meto pergalių. Norint suvokti šio pokyčio reikšmę, tenka grįžti į jos vaikystę.
Mamos netektis paliko ją be atramos
Aušra gimė Pasvalyje, o į Migonius persikėlė maždaug trylikos metų. Ji buvo jauniausia iš keturių dukterų.
Pasak moters, būtent mama laikė visus šeimos namų kampus. Todėl jos mirtis reiškė ne tik didžiulį skausmą, bet ir svarbiausios atramos praradimą. Tėvas, gerokai vyresnis už mamą ir anksčiau turėjęs problemų dėl alkoholio, buvo silpnos sveikatos. Vyresnės seserys jau turėjo savo šeimas, vaikus ir rūpesčių.
Po mamos mirties Aušra liko tarsi tuštumoje – trūko pagalbos ir patarimo. Ji stengėsi tęsti mokslus, tačiau neturėjo pinigų vadovėliams, pratybų sąsiuviniams, drabužiams ir kelionėms. Nebuvo žmogaus, galėjusio pasirūpinti šiais būtinais dalykais.
Šis laikotarpis paliko ir emocinių žaizdų. Aušra prisimena ilgai trukusią tuštumą, kurią šiandien pati sieja su depresija. Vėliau, padedama specialistų, ji išvyko į Panevėžį mokytis konditerės amato. Vidurinį išsilavinimą įgijo daug vėliau – jau gyvendama Joniškyje ir lankydama suaugusiųjų mokyklą.
Kariuomenėje rado bendrystę ir savo vietą
Aštuoniolikos metų Aušra įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Dabar ji mano, kad kariuomenėje galėjo rasti tai, ko trūko namuose: bendrystę, saugumą ir žmones, kuriais galėjo pasitikėti. Tarnybos draugai jai tapo tarsi šeima.
Moterį viliojo ir pati karinė veikla – pratybos, žygiai, miškai, fiziniai išbandymai, ginklai bei amunicija. Ji nesitikėjo jokių nuolaidų vien todėl, kad yra moteris, ir stengėsi nenusileisti vyrams.
Savanorystė ilgainiui tapo ne savaitgalio veikla, o gyvenimo būdu. Pratybos nustelbdavo kitus planus, o kartais atrodydavo, kad darbui trukdo ne tarnyba, bet pats darbas – kariuomenei. Taip prabėgo dvylika metų.
Kariuomenėje Aušra jautėsi stipri, reikalinga ir sava tarp savų. Ji turėjo savo vietą, draugus ir tikslą. Tačiau netrukus viskas pasikeitė.
Guzelis, kurio ilgai nepavyko paaiškinti
Rimtesni sveikatos sutrikimai prasidėjo Aušrai gyvenant Joniškyje ir dirbant kepykloje. Ant rankų atsirado skausmingų pūslelių, vėliau – sunkiai gyjančių žaizdų. Prasidėjo tyrimai, vizitai pas gydytojus ir gydymas.
Vieną dieną duše moteris tarp krūties ir pažasties apčiuopė nedidelį guzelį. Šiauliuose atlikus konsultacijas vienas darinys buvo pašalintas ir pasirodė esąs nepiktybinis. Tačiau krūtyje liko dar vienas, maždaug žirnio dydžio. Gydytojai patarė jį stebėti.
Guzelis laikui bėgant augo, o aiškaus atsakymo, kas vyksta, ilgai nebuvo. Aušra prisimena, kad per pusmetį darinys iš žirnio dydžio tapo panašus į kiaušinį.
Galiausiai buvo atlikta biopsija. Kai gydymo įstaiga paskambino ir paprašė atvykti pas gydytoją, moteris jau nujautė, kokią žinią gali išgirsti. Iš pradžių ją apėmė neviltis ir kilo klausimas, kodėl tai nutiko būtent jai. Beveik parą ji verkė, tačiau vėliau suprato, kad baimė ir ašaros situacijos nepakeis – jei yra galimybė gydytis, reikia ja pasinaudoti.
Gydymas atėmė jėgas ir karinę tarnybą
Prasidėjo chemoterapija. Pirmuosius seansus Aušra ištvėrė gana lengvai, tačiau vėliau atsirado pykinimas, kaulų ir sąnarių skausmai bei didelis jautrumas kvapams. Būdavo dienų, kai ji negalėdavo net pažvelgti į maistą ar išgerti mėgstamos kavos.
Vieną rytą ji atsibudo ir pamatė, kad pagalvė pilna plaukų. Šio vaizdo, Aušros teigimu, neįmanoma pamiršti.
Chemoterapija buvo kartojama kas tris savaites: vos organizmas imdavo atsigauti, ateidavo laikas naujam kursui. Po jos laukė operacija, spindulinis ir biologinis gydymas.
Po operacijos moteris kurį laiką negalėjo normaliai pakelti rankos ir išsigando, kad taip gali likti visam gyvenimui. Gydytojas nusiuntė ją reabilitacijai į sanatoriją, kur ji iš naujo mokėsi paprasčiausių judesių. Nors iš pradžių pratimai atrodė tarsi žaidimai vaikams, būtent jie padėjo susigrąžinti rankos funkciją.
Po gydymo Aušra, anksčiau su vyrais lakstydavusi po miškus ir nešiojusi amuniciją, nebegalėjo pernešti net taburetės per virtuvę. Todėl tapo aišku, kad kuprinės ji nebesugebės nešti.
Tai buvo vienas skaudžiausių sukrėtimų jos gyvenime. Dvylika tarnybos metų, pratybos, draugai ir stiprios, reikalingos moters vaidmuo liko praeityje. Liga privertė atsisveikinti ne tik su uniforma, bet ir su gyvenimo dalimi, kuri Aušrai buvo tapusi šeimos pakaitalu.
