Vilniuje vienas po kito kyla nauji gyvenamieji kvartalai, tačiau kartu ne visada atsiranda gyventojams būtina infrastruktūra – mokyklos ir darželiai. Dėl to tėvai vaikus dažnai veža į kitose miesto dalyse esančias ugdymo įstaigas, o papildomos kelionės prisideda prie sostinėje didėjančių spūsčių.
Kas turėtų pasirūpinti, kad kartu su naujais namais būtų suplanuotos ir reikalingos paslaugos, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo KRS vadovas Paulius Grigas bei Lietuvos statybos konfederacijos prezidentas Dalius Gedvilas.
Diskusijoje iškeltas klausimas, ar dėl mokyklų ir darželių trūkumo atsakomybę turėtų prisiimti savivalda, ar gyvenamųjų projektų vystytojai. P. Grigo teigimu, neteisinga vystytojams perkelti valstybės ar savivaldybės pareigas.
Jis pabrėžė, kad žmonės moka mokesčius ir pagrįstai tikisi už juos gauti valstybės garantuojamas paslaugas. Kadangi Konstitucijoje įtvirtinta nemokamo mokslo garantija, mokyklų prieinamumą, pasak jo, pirmiausia turi užtikrinti valstybė ir savivalda, o ne gyventojai savo lėšomis.
Pasak P. Grigo, daugelyje vietų nėra net elementarių mokyklų ar darželių, todėl šeimos priverstos vaikus vežti toliau. Tai kainuoja laiką ir pinigus, o dėl to didėja transporto srautai. Kai kuriose teritorijose gali trūkti ne tik pačių mokyklų, bet ir vietų valstybinėse ugdymo įstaigose, todėl tėvai renkasi mokamas privačias mokyklas.
Jo vertinimu, tokia situacija reiškia, kad žmogus faktiškai negauna to, kas jam garantuota. Jei nemokamoje mokykloje nėra vietos, ji nepasiekiama arba kyla kokybės klausimų, tėvai priversti mokėti. P. Grigas tai įvardijo kaip konstitucinės teisės neužtikrinimą ir gerokai gilesnę problemą nei vien transporto spūstys.
Jis taip pat teigė, kad planuojant naujus rajonus turi būti aiškiai nustatyta, kas atsako už mokyklas, darželius ir poliklinikas. Esą neužtenka plane pažymėti, kad teritorijoje bus mokykla – turi būti numatytas pakankamas vietų skaičius, galimybė į ją patekti ir užtikrintas paslaugų kokybės lygis.
Tokį pat principą, jo manymu, reikėtų taikyti ir medicinos paslaugoms. Gyventojai neturėtų laukti tris mėnesius eilėje ar būti verčiami kreiptis į privačią gydymo įstaigą, kai Konstitucija jiems garantuoja nemokamą gydymą.
Planavimą apsunkina daugybė kintamųjų
D. Gedvilas pripažino, kad nėra švietimo srities specialistas ir nesiryžo vertinti, kaip tiksliai turėtų būti planuojama ugdymo įstaigų plėtra. Jo teigimu, Švietimo ministerijos ir Seimo komitetų vadovams tenka spręsti didelius iššūkius.
Jis atkreipė dėmesį į mokytojų trūkumą ir mažėjantį gimstamumą. Be to, planuojant švietimo sistemą tenka spręsti, ko mokyti, kokias studijų programas siūlyti ir kokiomis kalbomis mokyti augant užsieniečių skaičiui. Dėl daugybės kintamųjų, anot jo, ši užduotis tampa sudėtinga.
Prieš priimant sprendimus būtina įvertinti, kiek reikės mokyklų ir darželių ploto, kiek bus mokinių bei pedagogų. Tokias prognozes, D. Gedvilo manymu, turėtų rengti sociologai ir planuotojai, numatydami, kur vaikai mokysis ir bus ugdomi.
Jis teigė, kad miesto bendrajame ir detaliuosiuose planuose švietimo įstaigoms vietos jau turėtų būti numatytos. Tačiau planai nėra nekintami – juos būtina reguliariai peržiūrėti, atlikti auditą ir, pradedant vystyti didesnį kvartalą, iš anksto įvertinti, kaip jame bus sprendžiami ugdymo klausimai.
D. Gedvilo teigimu, iš anksto tiksliai prognozuoti, kiek jaunų žmonių gyvens konkrečiame kvartale, yra sudėtinga, ypač dėl šiandieninės Lietuvos demografinės situacijos. Todėl sprendimai, kada ir kur statyti mokyklą, reikalauja specialistų skaičiavimų.
Jis pabrėžė palaikantis mokyklų statybą ir teigė, kad naujos mokyklos atidarymas jam yra džiugus įvykis. Vis dėlto, kaip sakė D. Gedvilas, ugdymo įstaigų planavimo klausimams įvertinti jam trūksta kompetencijos ir žinių.
Neabejotina, anot jo, tik tai, kad tokie objektai turi būti numatyti miesto bendrajame ir detaliuosiuose planuose. Tam būtina pažymėti konkrečias vietas ir išsaugoti sklypus, kuriuose atsiradus poreikiui būtų galima įrengti mokyklas ar kitas ugdymo įstaigas.
